Naujienos

Lituanistinių studijų katedros rengiami tradiciniai vasaros lituanistikos kursai šiais metais vyko nuo liepos 7 d. iki rugpjūčio 1 d. Mokytis lietuvių kalbos atvyko 97 kursų dalyviai iš 27 šalių: 33 iš Jungtinių Amerikos Valstijų, 13 – iš Vokietijos, po vieną, du ar kelis studentus – iš Australijos, Austrijos, Baltarusijos, Belgijos, Bulgarijos, Čekijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Estijos, Ispanijos, Italijos, Japonijos, Kanados, Kazachstano, Kinijos, Latvijos,  Lenkijos, Lietuvos, Nyderlandų, Prancūzijos, Rusijos, Singapūro, Slovėnijos, Suomijos, Švedijos.

20 kursų dalyvių atvyko į kursus su Švietimo mainų ir paramos fondo finansavimu.

Lietuvių kalbos studentai kasdien mokėsi po 4 arba 6 akademines valandas pradedančiųjų, pažengusiųjų ir mokančiųjų grupėse. Kursuose dirbo 12 dėstytojų – Lina Vaškevičienė, Ieva Ancevičiūtė, Elvyra Petračiūnienė, Rita Migauskienė, Vaida Našlėnaitė Eberhardt, Aurelija Kaškelevičienė, Giedrė Junčytė, Aušra Valančiauskienė, Joana Pribušauskaitė, Inga Daraškienė, Daiva Litvinskaitė ir Eglė Gudavičienė.

Daugiau informacijos: https://www.flf.vu.lt/lsk/naujienos/vasaros-kursai-2025  

Lietuvių kalbos mokymas užsienio universitetuose svarbus Lietuvai plėtojant kultūrinius ryšius, stiprinant tarptautinį bendradarbiavimą ir kuriant šalies įvaizdį. Šias veiklas, bendradarbiaudamas su pasaulio baltistikos centrais, sėkmingai įgyvendina Vilniaus universitetas (VU) – siųsdamas dėstytojus, priimdamas studentus, organizuodamas stažuotes, konferencijas ir kursus. VU Filologijos fakulteto Baltistikos katedra pristato šių centrų dėstytojus, studentus ir alumnus – tikrus Lietuvos ambasadorius užsienyje.

Varšuvos universiteto Bendrosios kalbotyros, gestotyros ir baltistikos katedros vedėja dr. Joanna Tabor yra Lietuvai nusipelniusi mokslininkė, apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Tyrėja pasakoja prisimenanti, nuo ko prasidėjo jos kelias į lituanistiką, kaip ji 1995-aisiais baigusi mokyklą suprato, kad viskas, ką žinojo apie Lietuvą, rėmėsi romantizuotu mūsų šalies įvaizdžiu, susiformavusiu skaitant Adomo Mickevičiaus, Juzefo Ignaco Kraševskio ir Česlovo Milošo kūrinius.

Kadangi apie šią šalį pašnekovė norėjo sužinoti daugiau, smalsumo vedama nusprendė išbandyti baltistikos studijas. Įtakos tokiam pasirinkimui galėjo turėti ir protėvio Taboro genai – Vaitiekus Albertas I Taboras buvo žymus XV–XVI a. Lietuvos katalikų bažnyčios veikėjas, Vilniaus miesto gynybinės sienos statybos skatintojas ir rėmėjas.

Pasak mokslininkės, sprendimas studijuoti jai nekėlė abejonių, nors studijos nebuvo lengvos. Studijuojant sunkiausia buvo perprasti lietuvių kalbos kirčiavimą: „Mano nuomone, užsieniečiui beveik neįmanoma išmokti lietuviškai kalbėti be akcento. Kai studijavau, kartais bijodavau atsakinėti, baiminausi, kad pasakysiu kažką neteisingai.“ Nepaisant to, ji visada ragino ir ragina baltistus ir kalbos besimokančius studentus nebijoti klysti. „Nesvarbu, koks yra tavo akcentas, svarbiausia – susikalbėti.“

Dr. Joanna Tabor. Asmeninio archyvo nuotr.

Baltistikos studijos Joannai kelia daug gražių prisiminimų. Mokslininkei vis dar išlikęs ryškus įspūdis, kurį pirmosiose paskaitose paliko lietuvių kalbos melodingumas ir skambesys. Šios studijos suteikė jos gyvenimui spalvų, praturtino ne tik mokslo, bet ir kultūrinės patirties prasme. Anot alumnės, kalbos mokymasis – tai langas į pasaulį per kitokią, dažnai netikėtą, prizmę.

Studijų draugai – lyg šeima

Baltų filologijos katedra Varšuvos universiteto Polonistikos fakultete buvo įsteigta 1990 m., tačiau kaip atskira studijų kryptis baltistika pradėta dėstyti tik po penkerių metų. Pirmaisiais metais šias studijas pasirinko 12 studentų, tarp jų – dvi lietuvės iš Punsko krašto. „Kiti buvo kaip aš – keistuoliai, susidomėję baltistika, o ne tuo metu populiariomis specialybėmis, tokiomis kaip verslas ar ekonomika. Jie buvo įdomūs, plačių akiračių žmonės. Kurso draugė Lucija iki šiol yra mano geriausia draugė, o su kitais bendrakursiais taip pat palaikome ryšius. Mes funkcionavome kaip šeima“, – prisimena Joanna, pabrėždama mokslininkų bendruomenės šilumą ir palaikymą, kuris skatino tęsti studijas. Tuo metu Varšuvos universitete dėstė žinomi kalbininkai – Akselis Holvoetas, Voicechas Smočynskis ir puikios lietuvių kalbos dėstytojos – Ona Vaičiulytė-Romančuk, Irena Aleksaitė, Nijolė Birgiel ir kiti.

Trečiame kurse ji vieną semestrą studijavo Vilniuje: „Gyvenau bendrabutyje Saulėtekyje su labai spalvinga kompanija iš viso pasaulio – buvo studentų iš Suomijos, Norvegijos, Japonijos, Rusijos, Didžiosios Britanijos.“ Joanna aktyviai dalyvavo Lietuvių kalbos ir kultūros kursuose užsieniečiams, kurie iki šiol organizuojami VU Filologijos fakultete ir pritraukia būrius norinčiųjų mokytis lietuvių kalbos iš įvairių pasaulio kampelių.

„Intensyviai mokėmės lietuvių kalbos, bet turėjome ir labai įdomių kultūros paskaitų, pvz., su dėstytoja Brone Stundžiene, taip pat važiavome į ekskursijas po visą Lietuvą. Studijos Vilniuje paskatino prabilti – turėjau pradėti kalbėti lietuviškai įvairiomis gyvenimo situacijomis“, – pasakoja pašnekovė. Iki šiol ji labai šiltai prisimena kursų dėstytojas – Joaną Pribušauskaitę, Virginiją Stumbrienę, Elvyrą Petrašiūnienę – bei administratorę Liną Blauzdavičiūtę.

Magistro darbą J. Tabor rašė apie lietuvių rašytojo, poeto, publicisto Juozo Erlicko kūrybą: „J. Erlickas tuo metu buvo ant bangos. Dėmesį patraukė rašytojo šmaikštus tonas ir komentuojamos tuometės realijos. Po rimtos ir dažnai liūdnos klasikos tai buvo atgaiva, be to, norėjau kuo geriau pažinti šiuolaikinę Lietuvą, o tai buvo puikus būdas.“

Po magistrantūros studijų pašnekovė įstojo į doktorantūrą, stažavosi Vilniuje, rinko medžiagą disertacijai. Tema buvo neįprasta – J. Tabor analizavo Jurgio Savicko kūrybos paraleles su lenkų tapytojo Vitoldo Voitkevičiaus paveikslų motyvais. „Pasirodė, kad abu kūrėjai labai panašiai vaizduoja vaiko figūrą – labai moderniai, antisentimentaliai. Labai svarbią vietą jų kūriniuose taip pat užėmė kaukės, kurios papildomai pabrėžė vaizduojamų herojų ir situacijų ambivalentiškumą“, – atskleidžia ji. Apsigynusi daktaro disertaciją, mokslininkė nusprendė kuriam laikui pasitraukti iš akademinio pasaulio ir įsidarbino leidykloje.

Vėliau Baltų filologijos alumnė pradėjo dėstyti lietuvių literatūrą ir redagavimo pagrindus Varšuvos universiteto Baltistikos katedros studentams – ji turėjo šių sričių praktinės patirties. Netrukus tapo katedros vedėja. „Stengiuosi perduoti studentams meilę lietuvių kalbai ir kultūrai, populiarinu Lietuvą Lenkijoje, daugiausia versdama.“ Joanna į lenkų kalbą yra išvertusi daugelio lietuvių rašytojų kūrybą: Ričardo Gavelio, Kazio Sajos, Jurgio Savickio, Renatos Šerelytės, Undinės Radzevičiūtės, Birutės Jonuškaitės, Giedros Radvilavičiūtės, Lauryno Katkaus, Rimanto Kmitos ir kitų autorių. Taip pat vertė ir nemažai mokslinės literatūros: Viktorijos Daujotytės, Kristupo Saboliaus, Dainoros Pociūtės, Jūratės Čerškutės, Brigitos Speičytės, Aušros Martišiūtės-Linartienės tekstus.

Jaunoji baltistų karta taip pat verčia lietuvių literatūrą į lenkų kalbą. Dauguma pastaraisiais metais Lenkijoje pasirodžiusių į lenkų kalbą išverstų lietuvių autorių knygų – Varšuvos baltistų darbo rezultatas.

Joanna Vilnių pamilo akimirksniu

Lietuvių kalbos pažinimas atvėrė daug durų ir praplėtė akiratį. „Atvykusi į Vilnių iš karto pamilau šį miestą“, – pripažįsta mokslininkė. Ji prisimena laiką Vilniuje – valandų valandas klaidžiodavo po Senamiesčio gatves, Bernardinų kapines, gėrėdavosi architektūra. Didžiausią įspūdį jai paliko Šv. Petro ir Povilo bažnyčia.

Baltų filologijos alumnė Vilniuje jaučiasi kaip namuose – tai vienas mylimiausių jos miestų Europoje. „Kai ilgai neaplankau, visada imu jausti, kad noriu ten sugrįžti“, – teigia ji. Dėstytoja taip pat sako pasiilgstanti Kuršių nerijos, ypač ramios, ne sezono metu, Nidos.

Į Lietuvą Joanna dažnai atvyksta tiek darbo reikalais, tiek susitikti su draugais. Jų turi nemažai – labai gerų, tikrų draugų su kuriais kartu keliauja, atostogauja. „Baltistika man suteikė galimybę susipažinti su įdomiais žmonėmis“, – priduria šypsodamasi.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Veslava Sidaravičienė

2025 m. liepos 21–22 d. Vilniuje ir Anykščiuose vyko IV tarptautinė mokslinė-praktinė konferencija „Ukraina ir Lietuva: istorijos, kalbos, kultūros ir turizmo paralelės“.

Konferencijoje pranešimus skaitė mokslininkai iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Lietuvių kalbos instituto, Vytauto Didžiojo universiteto, Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Klaipėdos universiteto, Latvijos universiteto, Nacionalinio Kyjivo Taraso Ševčenkos universiteto, Centrinės Ukrainos Volodymyro Vynyčenkos universiteto, Černivcų Jurijaus Fedkovičiaus nacionalinio universiteto, Nacionalinio Poltavos pedagoginio universiteto, Ukrainos valstybinio Michailo Dragomanovo universiteto, Lozanos universiteto (Šveicarija), Paryžiaus nacionalinio mokslinio tyrimų centro (CNRS, Prancūzija), Jogailos universiteto Krokuvoje (Lenkija), Mariupolio valstybinio universiteto bei kitų Ukrainos ir Europos mokslo bei studijų institucijų.

Konferenciją organizavo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, įgyvendindamas Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos finansuojamą projektą, bendradarbiaudamas su Kyjivo nacionalinio Taraso Ševčenkos universiteto Baltistikos centru. Projekto vadovė – dr. Jurga Trimonytė Bikelienė.

Konferencijos dalyviai. Sonatos Grėbliūnaitės nuotr.

2025/2026 akademinių metų rudens semestre keturių mėnesių stažuotei (iki 2025 gruodžio 31 d. ir vėliau su galimybe pratęsti stažuotę 2026 m. pavasario semestrui) ieškome praktinės lietuvių kalbos ir lietuvių kultūros dalykų dėstytojo Budapešto Lorando Ėtvešo universiteto Filologijos fakulteto Slavų ir baltų filologijos institute, Vengrijoje, pagal Švietimo mokslo ir sporto ministerijos finansuojamą projektą.

Projekto tikslas išlaikyti lietuvių kalbos, kultūros ir literatūros dėstymo tęstinumą 2025 metų pavasario ir rudens semestrų metu Baltijos kalbų ir kultūrų studijų centruose užsienyje. Vykdant projektą numatoma dėstyti lietuvių kalbą, kultūrą bei istoriją, plėsti centro veiklą ir aktyviai užsiimti lietuvių kalbos bei kultūros sklaida, gerinti lietuvių kalbos dėstymo ir lituanistinių studijų kokybę, pritraukti į studijas daugiau studentų.

Daugiau informacijos žr.: https://www.vu.lt/apiemus/karjera/akademinis-personalas/filologijos-fakultetas-1/lektoriaus-es-stazuote 

Kursų metu dalyviai klausysis įvairių paskaitų, dalyvaus praktinėse, kūrybinėse ir paramos veiklose. Su dalyviais dirbs prof. dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė, doc. dr. Žydronė Kolevinskienė, Rima Visackienė, dr. Greta Paskočiumaitė, Gražina Kadžytė, dr. Salomėja Bandoriūtė-Leikienė, Vaida Uždavinė, doc. Rita Juodelienė ir kiti.

Administraciniam darbui vadovaus Vladislava Gruzdienė ir Danutė Vilimaitė.

Kursų kuratorės – Andželika Jakubynienė ir Agnė Balzaitė.

Projektą Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas įgyvendina kartu su Švietimo mainų paramos fondu.

Daugiau informacijos ir akimirkų iš kursų žr. Lietuvių litertūros ir tautosakos instituto facebook.com paskyroje.

Greifsvaldo universiteto (Vokietija) Baltistikos institutas maloniai kviečia į tradiciniu tapusį, jau 15-ąjį Lietuvos kultūros būrelio susitikimą. Kaip visada, jis vyks trečiadienį, 2025 m. liepos 16 d., 18 val. Fillologijos fakulteto (Ernst-Lohmeyer-Platz 3) auditorijoje E.18.

Paskutiniajame susitikime, be kitų temų, kalbėsime apie Lietuvos gamtą.

Renginyje gali dalyvauti visi, kas domisi Lietuva, jos kultūra ir istorija. Lietuvių kalbos žinios nėra būtinos.

Daugiau informacijos: https://www.uni-greifswald.de/universitaet/information/veranstaltungskalender/detail/n/der-15-litauische-kulturzirkel-243253/

Liepos 7 d. prasidėjo vasaros lituanistikos kursai, kurie truks iki rugpjūčio 1 d. Šiemet į kursus atvyko 97 dalyviai iš 27 šalių: JAV, Vokietijos, Australijos, Austrijos, Baltarusijos, Belgijos, Bulgarijos, Čekijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Estijos, Ispanijos, Italijos, Japonijos, Kanados, Kazachstano, Kinijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Nyderlandų, Prancūzijos, Rusijos, Singapūro, Slovėnijos, Suomijos ir Švedijos. 20 dalyvių kursuose dalyvauja gavę Švietimo mainų ir paramos fondo finansavimą.

Kursų dalyviai gilinsis ne tik į lietuvių kalbos, bet ir į kultūros žinias: klausysis paskaitų apie Lietuvos istoriją, kalbą, literatūrą, socialinį ir politinį gyvenimą, kultūrą, bitininkystę ir meną. Be to, žinias apie Lietuvą jie plės ir už auditorijos ribų – šoks ir dainuos kartu su VU folkloro ansambliu „Ratilio“, dalyvaus ekskursijose po Vilniaus universitetą, Vilniaus arkikatedros požemius, senamiestį, KGB muziejų.

Šeštadieniais kursų dalyviai vyks į Trakus ir Kauną.

Daugiau informacijos žr. Lituanistinių studijų katedros facebook.com paskyroje.

Nuotraukos - Užupio fotografės Hannos Paukštės

Birželio 17 d. Greifsvaldo universitete (Vokietija) vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Kleine Literaturen in der großen Welt: Weltweite Rezeption von lettischer und litauischer Literatur durch Übersetzungen“ („Mažosios literatūros pasaulyje: lietuvių ir latvių literatūrų recepcija pasaulio kalbomis“), skirta vertimų reikšmei didinant šių literatūrų matomumą pasaulyje.

Daugiau informacijos Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto facebook.com paskyroje.

Konferencijos dalyviai. Nuotrauka iš LLTI Facebook.com paskyros

Kalbos komisija skelbia viešą konkursą Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos priemonėms vykdyti. Kviečiama teikti paraiškas priemonėms, populiarinančioms bendrinę lietuvių kalbą ir tarmes, ir mokomosioms priemonėms parengti ir publikuoti.

Daugiau informacijos rasite čia.

Lietuvių kalbos mokymas užsienio universitetuose Lietuvai yra svarbus plėtojant šalių kultūrinius ryšius, stiprinant tarptautinį bendradarbiavimą ir puoselėjant šalies įvaizdį tarptautinėje erdvėje. Bendradarbiaudamas su pasaulio baltistikos centrais – siųsdamas dėstytojus mokyti lietuvių kalbos, priimdamas studentus mokytis Lietuvoje, organizuodamas dėstytojų stažuotes, konferencijas, mokyklas, kursus ir siekdamas burti centrų dėstytojus, studentus ir alumnus – šias veiklas sėkmingai įgyvendina Vilniaus universitetas.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra pradeda straipsnių ciklą, skirtą šių veiklų pristatymui, dėmesį skiriant centrų dėstytojams, pritraukiantiems užsienio studentus mokytis lietuvių kalbos, studentams, kurie per lietuvių kalbą atranda Lietuvą, ir alumnams – tikriesiems Lietuvos ambasadoriams užsienio šalyse.

Iš Punsko kilusi dr. Jowita Niewulis-Grablunas jau tris dešimtmečius kartu su vyru Petru Grablunu Poznanės universitete dėsto lietuvių kalbą. Jowita labai norėtų, kad lietuvių kalbos mokymas šiame universitete išliktų, tad sau yra išsikėlusi tikslą padaryti taip, kad apie ją išgirstų kuo daugiau žmonių. Dėstytoja visuomet akcentuoja lietuvių kalbos išskirtinumą. „Studentams sakau – paklausykite, kaip gražiai skamba lietuvių vardai – Žilvinas, Žydrūnas, atkreipkite dėmesį į įvardžiuotines formas – baltas ir baltasis – juk lenkų kalboje vartojamas tik būdvardis baltasis, o baltas – neliko“, – pasakoja Jowita. Taip ji parodo, kas lietuvių kalboje yra gražiausia.

Jowita Niewulis-Grablunas. Marti Albesa nuotrauka

Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto Baltologijos skyrius įkurtas 1947 m., tačiau vėliau buvo panaikintas. Prieš penkerius metus Neofilologijos fakultete Jowita su Petru įkūrė naują lietuvių-švedų kalbų programą. „Studentus patraukiame švedų kalba, o sudominame lietuvių“, – dalijasi mintimis Jowita. Programoje mokoma lietuvių kalbos, istorijos, kultūros, literatūros, verčiama iš lietuvių į lenkų kalbą. Šiuo metu Poznanės universitete vienuolika studentų rašo bakalauro darbus, susijusius su lietuvių kalba ir kultūra.

Kai žadintuvas skamba dėl lietuvių kalbos

Anot Jowitos, studijas pradėję studentai mano, kad lietuvių – kažkokia galaktinė kalba, tačiau jau po pirmo semestro perpranta sistemą ir džiaugiasi ne vien studijomis, bet ir jaukia aplinka. „Jiems svarbu, kad su studentais palaikome draugiškus ryšius. Tą sužino iš lietuvių-švedų kalbų studijas anksčiau baigusių žmonių. Vienas studentas, jau išbandęs dvi skirtingas studijų kryptis, atėjo pas mus ir pasakė: „Tai pirmas kartas, kai nuskambėjus žadintuvui, aš atsikeliu ir einu į paskaitas“, – džiaugiasi Jowita.

Dažnai į lietuvių-švedų kalbų programą ateina studijuoti žmonės jau pramokę kitų kalbų. „O jei tai filologija, tuomet visada būna istorinė gramatika. O jei yra istorinė gramatika, tai kas ten būna? Lietuvių kalba! Gotų, graikų, lotynų... ir lietuvių. Keli studentai man yra sakę: „Ji tikrai yra! Ji egzistuoja! Tarp visų numirėlių – viena dar gyva!“ – juokiasi Jowita. Lietuvių kalba – viena archajiškiausių indoeuropiečių kalbų – dažnai tampa atspirties tašku tiems, kurie siekia gilintis į kalbų kilmę ir raidą.

Lietuvių kalbos mokymas susijęs ne vien su akademine veikla. „Mes su studentais keliaujame į Lietuvą, dalyvaujame universiteto renginiuose, pvz., gegužės 19 d. vyko eisena, skirta kultūrinei įvairovei paminėti. Mūsų studentai buvo persirengę lietuvių mitinėmis būtybėmis, rišome sodus, taip pat organizuojame baltišką karaokę“. Lietuvių kalbos židinį puoselėjantys Jowita ir Petras džiaugiasi, kad jų įdėtos pastangos atsiperka.

Jowitos ir Petro šeimų istorija

Jowitos senelis iš mamos pusės, Jonas Karčiauskas, baigęs lituanistikos studijas Šiauliuose, buvo paskirtas mokyti lietuvių kalbos Vilnijos krašte – rytiniame ir pietrytiniame Lietuvos regione. Būtent ten Jonas susipažino su savo būsima žmona – vietine lenke. Šeimai teko bėgti į Vilniją įžengus Armijai Krajovai, kadangi močiutė buvo ištekėjusi už lietuvio. Jie persikėlė į Žemaitiją, bet močiutė nesijautė sava. Kai Lenkijos piliečiams ir lenkams buvo leista grįžti į Lenkiją, jis žmonai pasiūlė įsikurti ten, kur gyvena lietuviai. Taip visa šeima atvyko į Punsko-Seinų kraštą.

Kitas senelis – Jonas Niewulis per Antrąjį pasaulinį karą turėjo išvykti į Lietuvą, kadangi „vokiečiai pasakė – lietuviai į Lietuvą ir viskas“. Tačiau jis nenorėjo dirbti kolchoze (kolektyviniame ūkyje aut. p.). Susiklosčius palankioms aplinkybėms, nusprendė grįžti į gimtuosius kraštus. Jonas Grėbliūnas su arkliais iš Lietuvos parsivežė jų šeimą į Burbiškius. „Iš pradžių Niewulių šeima neturėjo kur gyventi, nes ūkį jau buvo užėmęs lenkas“, – atskleidžia Jowita. Kol atgavo žemę, visa šeima kurį laiką gyveno pas Grėbliūnus. Geriausias senelio draugas Jonas Grėbliūnas – Petro senelis.

Jowitos tėvas buvo sporto mokytojas, o mama – pradinių klasių mokytoja. „Tėtis pasakojo, kad kai išgirdo, jog mama kalba lietuviškai, bet ne dzūkiškai ar žemaitiškai, o panašiai kaip jis – susidomėjo. Susišnekėjo paprastų paprasčiausiai“, – prisimena Jowita. Jos tėtis visada pirko knygas lietuvių kalba: „Visą literatūrą lietuviškai turėjau Punske – visas įmanomas gramatikas, žodynus, knygas. Mano biblioteka tais laikais buvo daug didesnė nei čia, Poznanėje“, – pastebi Jowita.

Petro tėvas Eugenijus studijavo mediciną Gdanske. Baigė mokslus, susipažino su būsima žmona – lenke, ir įsidarbino Slubicėse, prie pat Frankfurto, prie Oderio. „Ten gimė jų sūnus Petras. Tėvas – lietuvis, bet šeimoje lietuviškai niekas nekalbėjo. Eugenijus nuolat dirbo, aplinkui lietuvių nebuvo, tad lietuvių kalbos išmokyti nebuvo kam. Tėvas pasakė: „Eik studijuoti lietuvių kalbos“, – pasakoja Jowita. Taigi Petras išvyko į Poznanę.

Lietuvių kalba suveda

Jowita gimė ir augo Punske, todėl kalbėjo dzūkiškai. „Tėvai ir seneliai kalbėjo bendrine lietuvių kalba, bet draugai, tetos, auklės – dzūkiškai“. Baigusi vienintelį tautinių mažumų licėjų Lenkijoje, kuriame mokoma lietuvių kalba, nusprendė stoti į lietuvių filologijos studijas Poznanėje. Jų teko laukti metus, kadangi į šią programą priimama kas dvejus metus. Jonas Grėbliūnas, Petro senelis, skatino: „eik į Poznanę, ten mano anūkas Petras yra“, – juokiasi Jowita.

Tačiau studijuodama jį retai matydavo. Petras studijavo trečiame, Jowita – pirmame kurse. „Čia visko buvo mokoma nuo nulio. Pirmame ir antrame kurse neturėjau ką veikti, juk lietuviškai kalbėjau ir rašiau pakankamai gerai. Todėl lankiau paskaitas su vyresniųjų kursų studentais. Man pasisekė jau pirmame – viena trečiakursė, kuri vasaros semestrui turėjo vykti į Vilnių, negalėjo, todėl profesorius Michałas Hasiukas pasiūlė keliauti man“. Vilniuje ji daugiau laiko praleido su būsimu vyru, o užsimezgusi draugystė virto ne tik santuoka, bet ir lituanistikos židinio pamatu.

Jowita Niewulis-Grablunas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Studijuodama doktorantūroje Jowita tyrė Punsko krašto šnektos fonologinę sistemą, o Petras gilinosi į Suvalkijos (Lenkijoje) lietuvių šnektų linksnių funkcijas. Tuo metu abu įsidarbino Poznanės universitete ir pradėjo dėstyti lietuvių kalbą, o Petras, vėliau su Lenkijos latviu Dansu Lubinskiu, pradėjo mokyti ir dabar tebemoko latvių kalbos. „Lietuvių kalba yra populiaresnė nei latvių. Jau niekas nepasakys, kad Lietuvos sostinė yra Ryga, nors tokių dalykų anksčiau būdavo“, – juokauja Jowita.

Jowita ir Petras ne tik moko lietuvių kalbos, bet ir siekia išsaugoti Punsko lituanistinį paveldą. Jie šiuo metu dirba su Juozapo Viktoro Vainos – pedagogo ir kraštotyrininko – palikimu – kortelėmis. Jose išsaugotas Punsko krašto šnektos leksikonas. Jo dukra jiems perdavė apie 7 000 kortelių su įvairiais žodžiais ir pavyzdiniais sakiniais. Jowita priduria: „Tai būtina išleisti – tai mūsų palikimas. Kai mūsų nebeliks, liks tokios knygos. Kadangi medžiagos labai daug, vienos knygos neužteks – planuojame daugiatomį leidinį“. Šiuo metu jie dirba prie pirmojo tomo – raidės A – o tolimesni leidimai priklausys nuo turimos medžiagos.

Tekstą parengė Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Veslava Sidaravičienė.