Naujienos

Nusprendęs studijuoti ir gyventi Vilniuje, prancūzas Marvinas Dolhemas susidūrė su Lietuvą lydinčiais stereotipais. „Kai pirmą sykį pasakiau šeimai, kad važiuosiu į Vilnių, mama domėjosi, ar Vilniuje yra elektra. Močiutė buvo įsitikinusi, kad susikalbėsiu prancūziškai. Vienas senelis galvojo, kad gyvensiu Jugoslavijoje, o kitas – kad Turkijoje. O tai buvo 2018 m. – ne taip jau seniai...“, – prisimena Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros doktorantas. Tokių įsitikinimų atsiranda dėl informacijos stokos – M. Dolhemo teigimu, mokykloje apie Lietuvą nieko nepasakojama. Vis dėlto jis priduria matantis, kad Baltijos šalys yra be galo pažengusios.

„Paryžius turbūt yra vienas lankomiausių miestų pagal turistų skaičių, todėl [organizacijoms – aut. past.] net nereikia ypatingai stengtis – visi ir taip ten važiuoja“, – pripažįsta jis. Lietuvoje įvairios organizacijos rūpinasi miesto turizmo plėtra ir, anot M. Dolhemo, tai veikia. Jaunasis mokslininkas džiaugdamasis pasakoja, kad pažįstami, atvykę į Vilnių, visada nori vėl čia apsilankyti. „Pusbrolis, kuris čia lankėsi prieš dvejus metus, neseniai parašė, kad būtinai turi grįžti – miestas labai gražus“, – teigia pašnekovas.

Paklaustas, kas labiausiai įstrigo pirmą sykį atvykus į Lietuvą, jis išskyrė tris dalykus. Pirmiausia – ramybę, antra – žmonių santykį su savo kraštu. „Žmonės čia mėgsta savo šalį, savo žemę. Prancūzijoje tai sunkiau pastebėti – o čia aiškiai juntama: mes lietuviai, čia mūsų šalis.“ Galiausiai jis pabrėžia ir kalbos aspektą – lietuvių kalbos istoriją.

Marvinas Dolhemas. Veslavos Sidaravičienės nuotrauka

Vilnius žavi ramybe

Nacionalinio Rytų kalbų ir kultūrų instituto Lituanistikos studijų sekcijos alumnas, jau ketverius metus gyvenantis Vilniuje, išskiria esminius Vilniaus ir Paryžiaus skirtumus. Paryžiuje, pasak jo, šiuo metu yra įsikūrę apie du milijonai žmonių, o dirbti ar studijuoti kasdien atvyksta dar keli milijonai. Pagrindinė problema, kad tokiam žmonių skaičiui nėra pritaikyta miesto infrastruktūra. Nors jis pats nėra kilęs iš Paryžiaus, šiame mieste yra studijavęs, todėl prisimena, kaip nuolat vargindavo nuolatinis stresas ir triukšmas. 

Paryžius – didelis, bet kartu ir perpildytas, o Vilniuje kur kas ramiau. „Vilniuje mes turime daugiau erdvės, turime, kur pasivaikščioti. Čia galima ramiai keliauti net naktį“, – tapatindamasis su lietuviais sako mokslininkas. Pasak jo, ir čia atvykstantys draugai nuolat atkreipia į tai dėmesį.

Anot doktoranto, patys prancūzai sako, kad Paryžius nėra visa Prancūzija – tai tarsi atskiras, tarptautinis pasaulis, pilnas užsieniečių. Mieste galima jaustis gerai, jei žinai, kur eiti ir ko vengti – yra vietų, kur saugu, ir tokių, kurias geriau apeiti tam tikru metu. Keliaudamas su drauge jis visada iš anksto suplanuoja maršrutą. Neatsitiktinai prie Eifelio bokšto gausu smulkių prekeivių ir sukčių – jie puikiai žino, kur susitelkia turistai.

Marvinas Dolhemas. Veslavos Sidaravičienės nuotrauka

Prieš kurį laiką grįžęs į gimtąjį kaimą pašnekovas pastebėjo, kad per pastaruosius dvidešimt metų viskas smarkiai pasikeitė: anksčiau buvęs gražus ir gyvas, dabar atrodo apleistas, daug kas išnykę. Lietuvoje, jo teigimu, gyventi yra jaukiau ir patogiau.

Dėl šalies M. Dolhemas pradėjo domėtis lietuvių kalba

M. Dolhemas 2018 m. apsilankė Dainų šventėje – ši patirtis paliko didžiulį įspūdį. Būtent tada tyrėjas suprato, kad nori išmokti lietuvių kalbą ir grįžti į Lietuvą. Tačiau bandymai savarankiškai mokytis kalbos nepasisekė – jo turėti vadovėliai pasirodė nepraktiški – ypač trūko paaiškinimų, kaip kirčiuoti. „Gali kalbėti, bet žiauriai blogai skamba. Žmonės dažnai taisydavo mano kirčiavimą“, – prisimena doktorantas. Nors pamažu pradėjo suprasti pavienius žodžius ir reikšmes, taisyklingų sakinių sudaryti dar nepavykdavo.

Todėl M. Dolhemas nusprendė lietuvių kalbos mokytis nuosekliau. Susisiekė su dėstytoja dr. Hélène de Penanros iš Nacionalinio Rytų kalbų ir kultūrų instituto Lituanistikos studijų sekcijos ir buvo pakviestas lankyti lietuvių kalbos paskaitas. Jo studijos buvo itin intensyvios. „Pradedi aštuntą ryto, baigi pusę dešimtos vakaro“, – prisimena M. Dolhemas. Paskaitos vykdavo vakarais, todėl jas galėjo derinti su dieninėmis rusų kalbotyros studijomis. Lietuvių kalbos jis mokėsi trejus metus, vėliau pradėjo studijuoti ir latvių kalbą. Baigęs studijas doktorantas įgijo lituanistikos bakalauro laipsnį.

Kai M. Dolhemas studijavo magistrantūros antrame kurse, turėjo galimybę vienam semestrui pagal mainų programą atvykti studijuoti į VU. Tas pusmetis tapo lūžio tašku – Vilnius jį taip patraukė, kad semestro pabaigoje visai nenorėjo grįžti į Paryžių: „Nusprendžiau pasinaudoti proga ir susiradau darbą: iš pradžių Latvijoje, vėliau – Vilniuje“. Netrukus apsisprendė tęsti akademinę veiklą ir įstojo į doktorantūrą VU.

Jo disertacijos tema – baltų ir slavų reliacinių būdvardžių sistema. Vadovaujamas Baltistikos katedros profesoriaus Miguelio Villanuevos Svenssono, jis tiria priesagų, pavyzdžiui, -iškas, -inis, -ynas: „namas – naminis, namiškas, Lietuva – lietuviškas, kaimas – kaimynas“, raidą baltų ir slavų kalbose. Dabartinėje kalboje tai yra daiktavardžių darybos priesaga, bet baltų-slavų prokalbėje ji tokio statuso neturėjo. Tačiau, anot jo, didžiausia problema – pats reiškinio apibrėžimas. Skirtingos lingvistinės mokyklos šį reiškinį aiškina nevienodai. „Slavistai turi savo idėją, baltistai iš esmės eina panašia kryptimi, bet indoeuropeistai visiškai nesutinka – siūlo visai kitą požiūrį“, – pasakoja pašnekovas.

Kalbėdamas apie metodologiją, M. Dolhemas kritiškai vertina uždarą požiūrį į kalbą. Doktorantas pabrėžia, kad būtinas platesnis, lyginamasis požiūris, leidžiantis patikrinti savo prielaidas ir prireikus jas peržiūrėti. Pavyzdžiui, kai kurie tyrėjai, aiškindami slavų kalbų istoriją, savo kontekste lengvai randa paaiškinimų, kurie patiems atrodo tinkami, tačiau lyginant su baltų ar kitomis indoeuropiečių kalbomis paaiškėja, kad jie ne visada yra tinkami. Tokiu atveju kyla pavojus likti savotiškame „burbule“ – turėti paaiškinimą savo sistemoje, kuris nebūtinai yra teisingas. Jo nuomone, panaši problema gali kilti ne tik slavistikoje, bet ir tiek tarp lietuvių, tiek tarp prancūzų mokslininkų, jei apsiribojama tik savo kalba ir neatsižvelgiama į kitur atliekamus tyrimus.

Susidomėjimas kalbomis baltų ir slavų kalbų tyrėją lydėjo nuo ankstyvos jaunystės. „Visada žinojau, kad noriu būti kalbininkas“, – teigia M. Dolhemas. Mokydamasis slavų kalbų jis pradėjo kelti klausimus apie kalbų raidą, o atsakymų ieškojo kalbos istorijoje. Taip pamažu susiformavo jo akademinis kelias – gilintis į slavų ir baltų kalbų ryšius.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra pradeda straipsnių ciklą, pristatydama pasaulio baltistikos (lituanistikos) centrų dėstytojus, studentus ir alumnus – tikrus Lietuvos ambasadorius užsienyje. Lietuvių kalbos mokymas užsienio universitetuose svarbus Lietuvai plėtojant kultūrinius ryšius, stiprinant tarptautinį bendradarbiavimą ir kuriant šalies įvaizdį. Šias veiklas, bendradarbiaudamas su pasaulio baltistikos centrais, sėkmingai įgyvendina Vilniaus universitetas – siųsdamas dėstytojus, priimdamas studentus, organizuodamas stažuotes, konferencijas ir kursus.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vyriausioji specialistė dr. Veslava Sidaravičienė

Premija (2 000 eurų) skiriama jaunajam(-ajai) mokslininkui(-ei) (amžius dokumentų pateikimo dieną – iki 40 metų), kuris(-i) daktaro disertacijoje ir po jos gynimo yra paskelbęs(-usi) reikšmingų darbų iš lietuvių dialektologijos, onomastikos ir senųjų raštų istorijos. Premija gali būti skiriama ir bendrą veiklą vykdžiusiai asmenų grupei.

Siūlymų laukiama iki liepos 1 d. el. paštu priimamasis@ukmerge.lt.

Premijos nuostatai skelbiami https://ukmerge.lt/zigmo-zinkeviciaus-premijos-komisija/ 

Maloniai kviečiame mokslininkus, tyrėjus, doktorantus ir visus etnolingvistikos problematika besidominčius akademinės bendruomenės narius dalyvauti II tarptautiniame etnolingvistikos kongrese „Tarp kalbos ir kultūros. Nauji etnolingvistikos horizontai“, kuris vyks 2027 m. rugsėjo 22–25 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete.

Kongresas skirtas naujausiems etnolingvistikos tyrimams, metodologinėms prieigoms ir kalbos bei kultūros sąveikos klausimams aptarti. Renginys suburs įvairių šalių mokslininkus ir tyrėjus dalytis patirtimi, pristatyti naujausius tyrimų rezultatus bei diskutuoti apie etnolingvistikos raidos perspektyvas.

Dalyvio registracijos formą kviečiame užpildyti čia.

Pranešimo tezes (300–500 žodžių) prašome pateikti čia.

Registracijos formų ir pranešimų tezių lauksime iki 2026 m. gruodžio 31 d.

Kongresą organizuoja Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas. Partneriai – Lietuvių kalbos institutas ir Marijos Kiuri-Sklodovskos universitetas.

2026 m. birželio 15 d. Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedroje prasidėjo užsienio šalių lituanistikos (baltistikos) centruose dirbančių dėstytojų kvalifikacijos tobulinimo kursai. Į juos atvyko dėstytojai iš Armėnijos, Estijos, Čekijos, Latvijos, Lenkijos, Sakartvelo, Suomijos, Vengrijos ir Vokietijos universitetų.

Kursų dalyvius pasveikino Filologijos fakulteto prodekanas dr. Giedrius Tamaševičius, Taikomosios kalbotyros instituto direktorė doc. dr. Vilma Zubaitienė ir Lituanistinių studijų katedros vedėja doc. dr. Eglė Gudavičienė.

Šių metų kursų tema – daugiakultūrė Lietuva. Programoje daug dėmesio skiriama Lietuvos tautinių mažumų kultūriniam paveldui, tapatybės klausimams ir jų vietai Lietuvos istorijoje bei dabarties visuomenėje. Kursų dalyviams bus perskaityta dešimt paskaitų, skirtų daugiakultūrės Lietuvos pažinimui.

Po pietų numatyta kultūrinė programa: ekskursija po 2026 m. Lietuvos kultūros sostinę Kėdainius, apsilankymas Vincentui Slendzinskiui skirtoje parodoje, koncertas ir beigelių kepimo edukacija. Taip pat vyks diskusija-vakarienė, kurios metu bus aptariamos lituanistikos (baltistikos) centrų veiklos aktualijos, iššūkiai ir ateities perspektyvos.

Kursų pabaigoje dalyviams bus įteikti Vilniaus universiteto kvalifikacijos tobulinimo kursų pažymėjimai.

Kvalifikacijos tobulinimo kursų dalyviai. Nuotrauka iš VU Filologijos fakultetas paskyros

2026 m. birželio 10 d. Vilniaus universiteto Kauno fakultete prasidėjo intensyvūs vasaros lietuvių kalbos ir kultūros kursai užsieniečiams. Juos kuruoja doc. dr. Rita Baranauskienė, doc. dr. Eglė Gabrėnaitė ir doc. dr. Saulutė Juzelėnienė.

Ši iniciatyva suteikia išskirtinę galimybę dalyviams iš įvairių pasaulio šalių mokytis lietuvių kalbos, pažinti Lietuvos ir Kauno miesto istoriją bei kultūrą, o kartu užmegzti naujas pažintis ir stiprinti tarpkultūrinius ryšius. Kursų programa apima ne tik kalbos studijas, bet ir įvairias kultūrines bei pažintines veiklas, padedančias geriau suprasti Lietuvos visuomenę, tradicijas ir šiuolaikinį gyvenimą.

Kursų dalyviai. Nuotrauka iš VU Kauno fakulteto facebook.com paskyros

Skelbiamas priėmimas į Frankfurto prie Maino Goethe's universiteto tarptautinės studijų programos Empirinė kalbotyra magistro (MA) / Master Empirical linguistics studijų specializaciją Baltų kalbotyra. Visą studijų programos aprašą rasite čia. Priėmimo sąlygas ir paraiškos teikimo tvarką rasite čia.

Paraiškos priimamos iki 2026 m. liepos 31 d.
Kilus klausimams kreipkitės į prof. dr. habil. Jolantą Gelumbeckaitę: gelumbeckaite@em.uni- frankfurt.de

2026 liepos 13–rugpjūčio 7 d. vyks tradiciniai Lituanistinių studijų katedra/Department of Lithuanian Studies rengiami vasaros lituanistikos kursai! Šiemet juose laukiama daugiau nei 100 dalyvių iš net 32 pasaulio šalių.

Be lietuvių kalbos pamokų, dalyvių laukia kultūrinių paskaitų programa. Jos metu bus gilinamasi į Lietuvos istoriją – nuo pirmosios nepriklausomybės iki jos atkūrimo po Sovietų Sąjungos okupacijos, taip pat aptariami šiuolaikinio socialinio ir politinio gyvenimo procesai. Nemažai dėmesio bus skirta ir Lietuvos kultūros paveldui: lietuvių moterų rašytojų kūrybos tradicijai, Vilniaus architektūros raidai, liaudies dainoms bei senosioms bitininkystės tradicijoms. Programą praturtins tradicinė vakaronė su Vilniaus universiteto folkloro ansambliu „Ratilio“, žadanti jaukią atmosferą ir gerą nuotaiką.

Susipažinti su programa galima čia.

Baltistikos katedroje viešėjo Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto mokslininkai dr. Jowita Niewulis-Grablunas ir dr. Piotr Grablunas, kurie skaitė atviras paskaitas lietuvių kalba. Gegužės 25 d. K. Būgos auditorijoje dr. Jowita Niewulis-Grablunas skaitė paskaitą „Apie „negražus žodzus“ andai ir dabar Punsko–Seinų krašte“; gegužės 26 d. VU Filologijos fakulteto Latvistikos kabinete dr. Piotr Grablunas - „Daugiakalbystė po Latgalos dangumi“.

VIII Tarptautinio lituanistų kongreso Vroclave metu vyko debatai „Užsienio baltistikos centrai: iššūkiai ir valstybės politikos prioritetai“, kuriuos moderavo katedros vedėja prof. dr. Daiva Sinkevičiūtė-Villanueva Svensson.

Diskusijos metu buvo aptarta užsienio baltistikos centrų situacija, jų veiklos iššūkiai bei Lietuvos valstybės politikos prioritetai remiant lituanistiką ir baltistiką užsienyje. Taip pat buvo pristatytas Ministerijos parengtas tvarus centrų finansavimo modelio projektas, įgyvendinant XX Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos nuostatą ir vadovaujantis nustatytomis lituanistikos (baltistikos) plėtros užsienyje skatinimo kryptimis bei prioritetais.

Diskusijos dalyviai. Nuotrauka iš VU Baltistikos katedros facebook.com paskyros

2026 m. gegužės 5 d. Latvijos universitete prof. dr. Daiva Sinkevičiūtė latvistikos bakalauro II kurso studentams ir atėjusiems klausytojams skaitė viešą paskaitą „Lietuvių pavardžių kilmės ir darybos įvairovė“. 

Paskaitos dalyviai. Nuotraukos iš Lituanistikos centro facebook.com paskyros.