Naujienos

Liepos 6-9 d. į Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto organizuojamas edukacines-kūrybines dirbtuves „Lietuvos kultūra: tradicijų ir dabarties dermės“ susirinko 17 studentų iš dešimties partnerinių institucijų: Černivcų Jurijaus Fedkovičiaus nacionalinio pedagoginio universiteto, Helsinkio universiteto, Jerevano valstybinio universiteto, Krokuvos Jogailaičių universiteto, Kyjivo Taraso Ševčenkos nacionalinio universiteto, Latvijos universiteto, Masaryko universiteto, Sakartvelo Technikos universiteto, Varšuvos universiteto ir Vienos universiteto. Renginys organizuotas įgyvendinant Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos finansuojamą projektą „SANTAKOS: užsienio baltistikos centrų ir Vytauto Didžiojo universiteto bendrų akademinių lituanistinių veiklų įgyvendinimas“.

Tris dienas trukusios dirbtuvės dalyviams suteikė galimybę ne tik gilinti akademines žinias apie Lietuvos istoriją, kalbą ir kultūrą, bet ir patirti ją per kūrybines veiklas, gyvą bendravimą bei kultūrines patirtis Kaune. Dirbtuvių programa prasidėjo iškilmingu atidarymu VDU Didžiojoje auloje, kur dalyvius pasveikino universiteto bendruomenės atstovai, o šventinę nuotaiką kūrė muzikinė programa. Istorikas Simonas Jazavita paskaitoje „Kaunas tada ir dabar: nuo laikinosios sostinės iki šiuolaikinio miesto“ supažindino studentus su miesto istorine raida, o vėliau jie lankėsi Kauno miesto muziejuje ir susipažino su miesto kultūriniu paveldu.

Pasak projekto vadovės dr. Jurgita Macijauskaitės-Bondos, „didelis dėmesys dirbtuvėse skirtas lietuvių tradicinei kultūrai. Studentai dalyvavo paskaitose ir praktiniuose užsiėmimuose apie lietuvių tautinį kostiumą, susipažino su vienu seniausių tradicinių muzikos instrumentų – kanklėmis, išgirdo jų skambesį ir uždainavo lietuviškai. Diskusijose apie Lietuvos praeitį, dabartį ir ateities vizijas bei lietuviškos tapatybės sampratą dalyviai nagrinėjo šiuolaikinės Lietuvos kultūros iššūkius ir jos vietą globaliame pasaulyje“.

„Viena svarbiausių dirbtuvių dalių buvo fotografijos kūrybinis projektas. Studentai tyrinėjo Kauno miesto erdves ieškodami tradicijų ir modernumo sąveikos, o sukurtus darbus pristatė baigiamojoje sesijoje. Kūrybinės užduotys skatino ne tik pažinti miestą, bet ir reflektuoti Lietuvos kultūrinį identitetą per vizualinę raišką. Ne mažiau svarbią programos dalį sudarė dalinimasis kultūrine patirtimi. Dalyviai ragavo tradicinius lietuviškus patiekalus, susipažino su nacionaline virtuve, o draugystės popietėje VDU Botanikos sode pristatė savo šalių tradicinius užkandžius, dainavo ir šoko,“ – pasakoja J. Macijauskaitė-Bonda.

Vytauto Didžiojo universitetas nuosekliai prisideda prie tarptautinio lituanistikos (baltistikos) centrų tinklo plėtojimo, skatindamas akademinius mainus, kultūrinį dialogą ir bendrus mokslinius bei edukacinius projektus. Dirbtuvės „Lietuvos kultūra: tradicijų ir dabarties dermės“ tapo dar vienu sėkmingu žingsniu stiprinant pasaulinę baltistų bendruomenę ir puoselėjant gyvą ryšį su Lietuvos kultūra.

Kursų dalyviai. J. Petronio, J. Macijauskaitės-Bondos nuotr.

Daugiau

2026 m. liepos 8 d. Vilniaus universiteto Baltistikos katedros docentas dr. Vytautas Rinkevičius viešėjo Tokijo užsienio studijų universitete (Japonija). Vizito metu jis skaitė paskaitą apie baltų ir slavų kalbų kilmę bei pristatė Vilniaus universitetą ir studijų jame galimybes. Abu renginiai sulaukė didelio studentų susidomėjimo.

Tokijo užsienio studijų universiteto studentai. Dr. Vytautas Rinkevičius. Asmeninio archyvo nuotr.

Šią vasarą į Vilniaus universitetą susirinko daugiau nei šimtas studentų iš įvairių pasaulio šalių mokytis lietuvių kalbos ir geriau pažinti Lietuvą. Vieniems tai – pirmoji pažintis su mūsų šalimi ir jos kalba, o kitiems Vasaros lituanistikos kursai jau tapo gražia tradicija, kasmet sugrąžinančia į Vilnių.

Kursų dalyviai. Nuotrauka iš Lituanistinių studijų katedros facebook.com paskyros

Latvis Nikita Kazakevičius pirmą sykį Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakultete lankėsi dar būdamas vidurinėje mokykloje. Vaikščiodamas po senuosius universiteto kiemus, susimąstė: „O kas būtų, jeigu aš čia studijuočiau?“ Pranašiška įžvalga išsipildė – atvykęs iš Latvijos universiteto per „Erasmus“ mainų programą, jis mokėsi VU Filologijos fakultete. Anot studento, čia jis galėjo gilintis į tas baltistikos sritis, kurios jį labiausiai domina.

„Man labai patinka studijų turinys, dalykų pasirinkimas ir pats dėstymas. Visa tai džiugina ir motyvuoja mokytis“, – prisipažįsta Nikita. VU jis daug dėmesio skyrė prūsistikai, dialektologijai, onomastikai, istorinei gramatikai ir senajai baltų raštijai.

Neįkainojamą studijų patirtį kuria ne tik paskaitos ar dėstytojai, bet ir erdvės, kuriose vyksta paskaitos, seminarai. Istoriniai VU pastatai, jų jaukumas ir atmosfera, studento manymu, skatina smalsumą ir norą mokytis. „Kai studijuoji tokioje aplinkoje, tai tikrai turi įtakos. Jauti universiteto istoriją, tradiciją ir akademinę dvasią“, – įsitikinęs pašnekovas iš Latvijos.

Nikita Kazakevičius. Dr. Veslavos Sidaravičienės nuotr.

„Norėjau daugiau sužinoti apie gimtąjį kraštą“

Paauglystėje N. Kazakevičius žavėjosi baltų istorija, kultūra, onomastika, folkloru. „Galbūt šiek tiek romantizavau tuos laikus, bet jie man atrodė paslaptingi ir labai įdomūs“, – pasakoja jis. Ieškant daugiau informacijos apie gimtąjį kraštą, teko susidurti ir su lietuviškais tekstais. Iš pradžių mėgino juos suprasti intuityviai, o vėliau pradėjo kryptingai mokytis lietuvių kalbos. Dėl šių priežasčių dar mokydamasis mokykloje jis šiek tiek kalbėjo lietuviškai.

Susidomėjimą Lietuva stiprino ir šeima. Iš Daugpilio kilęs vaikinas jau vaikystėje susidūrė su lietuvių kalba. Augdamas netoli sienos, jis lankydavosi Lietuvoje – su šeima vykdavo į Zarasus, Vilnių, Kauną ar Klaipėdą, dalyvaudavo muzikos festivaliuose. Nors tiesioginių įrodymų nėra, N. Kazakevičius spėja, kad tarp jo protėvių galėjo būti lietuvių – taip manyti leidžia kai kurios giminės narių pavardės. Vis dėlto lietuvių kalba šeimoje neišliko. Artimesnis ryšys su Lietuva atsirado per krikšto mamos vyro šeimą, kilusią iš Turmanto apylinkių.

Be to, N. Kazakevičius atkreipė dėmesį į lietuvių kalbą ir kasdienėje aplinkoje: Baltijos šalyse įprasta ant produktų etikečių matyti užrašus keliomis kalbomis, pavyzdžiui, lietuviškai pienas, latviškai piens, estiškai piim. Taigi lietuvių kalba nuolat buvo kartu, nors iš pradžių ir nekėlė ypatingo susidomėjimo – vaikinas svarstė studijuoti biologiją. Tačiau galų gale suprato norįs geriau pažinti savo kraštą.

Baigęs mokyklą, įstojo į Latvijos universiteto Baltų kalbų programą. „Per pirmąją antro semestro paskaitą lietuvių kalbos dėstytojas prof. Edmundas Trumpa domėjosi, ar auditorijoje yra mokančių šią kalbą. Pasakiau, kad šiek tiek kalbu lietuviškai. Tai išgirdęs, prof. E. Trumpa juokaudamas atsakė: „Tai gal jums čia ir nebūtina lankytis?“ – šiltai prisimena N. Kazakevičius.

Ruošdamiesi kalbotyros įvado, baltų mitologijos ir kitoms paskaitoms, seminarams, kurso draugai tekstus skaitydavo latviškai, o jis rinkdavosi lietuviškus šaltinius. „Tiesa, prie gramatikų beveik nesėdėdavau – nesimokiau taisyklių, formų, kaip linksniuoti ar kirčiuoti. Gal būtų pravertę, nes visko pasitaiko (juokiasi). Kalbą perpratau natūraliai, panašiai kaip vaikas išmoksta savo gimtąją kalbą“, – šypsosi pašnekovas.

Baltų vardynas: atradimai senuosiuose dokumentuose

Domėdamasis senųjų valdovų ir kunigaikščių praeitimi, jis ėmė kelti klausimus, iš kur atsirado vienas ar kitas vardas, ką jis reiškė ir kokias tradicijas atspindėjo. „Labai norėjau tirti baltų onomastiką. Su senaisiais pagoniškais vardais susidūriau dar domėdamasis istorija. Ypač patraukė dvikamieniai baltų ir slavų vardai. Skaičiau apie kunigaikščius ir svarsčiau – iš kur tas vardas, kokia jo kilmė, kodėl jis būtent tokios formos?“ – prisimena N. Kazakevičius.

Pasak jo, krikščioniškojo vardyno istorija šiandien gana gerai žinoma, tačiau senųjų baltų įvardijimo tradicijos vis dar slepia nemažai paslapčių. „Dabar viskas paprasčiau: apie krikščioniškų vardų, pavyzdžiui, Petras ar Jonas, kilmę galima rasti informacijos net Vikipedijoje. O kalbant apie baltų, slavų, germanų ar kitų indoeuropiečių senąjį vardyną, tenka ieškoti specialios literatūros“, – sako jis.

Būtent dėl to senųjų latvių vardų tyrimai tapo viena svarbiausių jo veiklos sričių. Ankstesnių šios srities darbų nėra daug. „Iš esmės apie latvių dvikamienius vardus daugiausia rašė Ernstas Blesė ir Janis Aukstkalnis, šiek tiek dirbo ir Janis Endzelynas. Todėl kiekvienas naujas šios srities tyrimas yra svarbus, – teigia N. Kazakevičius. –Anksčiau buvo manoma, kad tokių vardų išliko labai mažai ir jie žinomi beveik vien iš Livonijos kronikų. Tačiau pradėjus atidžiai skaityti dokumentus paaiškėjo, kad vaizdas gerokai turtingesnis. Net ir anksčiau nagrinėtoje medžiagoje randame dalykų, kurių niekas nepastebėjo. Pavyzdžiui, viename Kuršo dokumente užfiksavau asmenvardį Dovkante. Akivaizdu, kad tai – dvikamienis vardas, tačiau dabartinėje latvių mokslo literatūroje jis nėra minimas.“

Anot pašnekovo, tokius atradimus neretai apsunkina lotynizuotos ar germanizuotos vardų formos. Vis dėlto kruopštus darbas su senaisiais dokumentais leidžia atrasti naujų dvikamienių vardų.

Naujos medžiagos jis randa kartu su kitais Latvių kalbos instituto tyrėjais rengdamas internetinį latvių asmenvardžių istorinį žodyną (Latviešu personvārdu vēsturiska vārdnīca), kurį šiuo metu sudaro apie 200 publikuotų straipsnių. Pirmasis projekto etapas apėmė daugiau nei šešių šimtmečių – nuo XIII a. kronikų iki XIX a. parapijų knygų – asmenvardžius. Kiekvienas projekto darbuotojas tyrė vis kitą dokumentų grupę. „Mano pirmasis rimtas dokumentas buvo 1599 m. Inflantijos revizija – vienas seniausių šaltinių apie Latgalą. Man reikėjo nuosekliai tikrinti visą medžiagą. Kiti kolegos dirbo su Kuršo dokumentais, bažnytinėmis knygomis ar kitomis revizijomis“, – pasakoja jis. 

Savo bakalauro darbe studentas tyrė 1817 m. rankraštinę latgaliečių kalbos gramatiką, parašytą lenkų kalba. Tyrimo metu transkribavo ir vertė apie 130 puslapių apimties tekstą, analizavo jame užfiksuotas kalbos ypatybes. „Kai kur matyti, kad gramatikos autorius latgaliečių kalbą aiškino per lenkų kalbos prizmę. Pavyzdžiui, mėgino skirti vyriškąją ir moteriškąją veiksmažodžio giminę, bet baltų kalbose tokios kategorijos nėra“, – aiškina pašnekovas. Nors apie šį rankraštį mokslininkai yra užsiminę ir anksčiau, išsamių jo tyrimų iki šiol beveik nėra. Todėl atliktas tyrimas gali padėti geriau pažinti vieną ankstyvųjų latgaliečių kalbos šaltinių.

1817 m. rankraštinė latgaliečių kalbos gramatika. N. Kazakevičiaus nuotr.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra tęsia straipsnių ciklą, pristatydama pasaulio baltistikos (lituanistikos) centrų dėstytojus, studentus ir alumnus – tikrus Lietuvos ambasadorius užsienyje. Lietuvių kalbos mokymas užsienio universitetuose svarbus Lietuvai plėtojant kultūrinius ryšius, stiprinant tarptautinį bendradarbiavimą ir kuriant šalies įvaizdį. Šias veiklas, bendradarbiaudamas su pasaulio baltistikos centrais, sėkmingai įgyvendina Vilniaus universitetas – siųsdamas dėstytojus, priimdamas studentus, organizuodamas stažuotes, konferencijas ir kursus.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vyriausioji specialistė dr. Veslava Sidaravičienė

Nusprendęs studijuoti ir gyventi Vilniuje, prancūzas Marvinas Dolhemas susidūrė su Lietuvą lydinčiais stereotipais. „Kai pirmą sykį pasakiau šeimai, kad važiuosiu į Vilnių, mama domėjosi, ar Vilniuje yra elektra. Močiutė buvo įsitikinusi, kad susikalbėsiu prancūziškai. Vienas senelis galvojo, kad gyvensiu Jugoslavijoje, o kitas – kad Turkijoje. O tai buvo 2018 m. – ne taip jau seniai...“, – prisimena Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros doktorantas. Tokių įsitikinimų atsiranda dėl informacijos stokos – M. Dolhemo teigimu, mokykloje apie Lietuvą nieko nepasakojama. Vis dėlto jis priduria matantis, kad Baltijos šalys yra be galo pažengusios.

„Paryžius turbūt yra vienas lankomiausių miestų pagal turistų skaičių, todėl [organizacijoms – aut. past.] net nereikia ypatingai stengtis – visi ir taip ten važiuoja“, – pripažįsta jis. Lietuvoje įvairios organizacijos rūpinasi miesto turizmo plėtra ir, anot M. Dolhemo, tai veikia. Jaunasis mokslininkas džiaugdamasis pasakoja, kad pažįstami, atvykę į Vilnių, visada nori vėl čia apsilankyti. „Pusbrolis, kuris čia lankėsi prieš dvejus metus, neseniai parašė, kad būtinai turi grįžti – miestas labai gražus“, – teigia pašnekovas.

Paklaustas, kas labiausiai įstrigo pirmą sykį atvykus į Lietuvą, jis išskyrė tris dalykus. Pirmiausia – ramybę, antra – žmonių santykį su savo kraštu. „Žmonės čia mėgsta savo šalį, savo žemę. Prancūzijoje tai sunkiau pastebėti – o čia aiškiai juntama: mes lietuviai, čia mūsų šalis.“ Galiausiai jis pabrėžia ir kalbos aspektą – lietuvių kalbos istoriją.

Marvinas Dolhemas. Veslavos Sidaravičienės nuotrauka

Vilnius žavi ramybe

Nacionalinio Rytų kalbų ir kultūrų instituto Lituanistikos studijų sekcijos alumnas, jau ketverius metus gyvenantis Vilniuje, išskiria esminius Vilniaus ir Paryžiaus skirtumus. Paryžiuje, pasak jo, šiuo metu yra įsikūrę apie du milijonai žmonių, o dirbti ar studijuoti kasdien atvyksta dar keli milijonai. Pagrindinė problema, kad tokiam žmonių skaičiui nėra pritaikyta miesto infrastruktūra. Nors jis pats nėra kilęs iš Paryžiaus, šiame mieste yra studijavęs, todėl prisimena, kaip nuolat vargindavo nuolatinis stresas ir triukšmas. 

Paryžius – didelis, bet kartu ir perpildytas, o Vilniuje kur kas ramiau. „Vilniuje mes turime daugiau erdvės, turime, kur pasivaikščioti. Čia galima ramiai keliauti net naktį“, – tapatindamasis su lietuviais sako mokslininkas. Pasak jo, ir čia atvykstantys draugai nuolat atkreipia į tai dėmesį.

Anot doktoranto, patys prancūzai sako, kad Paryžius nėra visa Prancūzija – tai tarsi atskiras, tarptautinis pasaulis, pilnas užsieniečių. Mieste galima jaustis gerai, jei žinai, kur eiti ir ko vengti – yra vietų, kur saugu, ir tokių, kurias geriau apeiti tam tikru metu. Keliaudamas su drauge jis visada iš anksto suplanuoja maršrutą. Neatsitiktinai prie Eifelio bokšto gausu smulkių prekeivių ir sukčių – jie puikiai žino, kur susitelkia turistai.

Marvinas Dolhemas. Veslavos Sidaravičienės nuotrauka

Prieš kurį laiką grįžęs į gimtąjį kaimą pašnekovas pastebėjo, kad per pastaruosius dvidešimt metų viskas smarkiai pasikeitė: anksčiau buvęs gražus ir gyvas, dabar atrodo apleistas, daug kas išnykę. Lietuvoje, jo teigimu, gyventi yra jaukiau ir patogiau.

Dėl šalies M. Dolhemas pradėjo domėtis lietuvių kalba

M. Dolhemas 2018 m. apsilankė Dainų šventėje – ši patirtis paliko didžiulį įspūdį. Būtent tada tyrėjas suprato, kad nori išmokti lietuvių kalbą ir grįžti į Lietuvą. Tačiau bandymai savarankiškai mokytis kalbos nepasisekė – jo turėti vadovėliai pasirodė nepraktiški – ypač trūko paaiškinimų, kaip kirčiuoti. „Gali kalbėti, bet žiauriai blogai skamba. Žmonės dažnai taisydavo mano kirčiavimą“, – prisimena doktorantas. Nors pamažu pradėjo suprasti pavienius žodžius ir reikšmes, taisyklingų sakinių sudaryti dar nepavykdavo.

Todėl M. Dolhemas nusprendė lietuvių kalbos mokytis nuosekliau. Susisiekė su dėstytoja dr. Hélène de Penanros iš Nacionalinio Rytų kalbų ir kultūrų instituto Lituanistikos studijų sekcijos ir buvo pakviestas lankyti lietuvių kalbos paskaitas. Jo studijos buvo itin intensyvios. „Pradedi aštuntą ryto, baigi pusę dešimtos vakaro“, – prisimena M. Dolhemas. Paskaitos vykdavo vakarais, todėl jas galėjo derinti su dieninėmis rusų kalbotyros studijomis. Lietuvių kalbos jis mokėsi trejus metus, vėliau pradėjo studijuoti ir latvių kalbą. Baigęs studijas doktorantas įgijo lituanistikos bakalauro laipsnį.

Kai M. Dolhemas studijavo magistrantūros antrame kurse, turėjo galimybę vienam semestrui pagal mainų programą atvykti studijuoti į VU. Tas pusmetis tapo lūžio tašku – Vilnius jį taip patraukė, kad semestro pabaigoje visai nenorėjo grįžti į Paryžių: „Nusprendžiau pasinaudoti proga ir susiradau darbą: iš pradžių Latvijoje, vėliau – Vilniuje“. Netrukus apsisprendė tęsti akademinę veiklą ir įstojo į doktorantūrą VU.

Jo disertacijos tema – baltų ir slavų reliacinių būdvardžių sistema. Vadovaujamas Baltistikos katedros profesoriaus Miguelio Villanuevos Svenssono, jis tiria priesagų, pavyzdžiui, -iškas, -inis, -ynas: „namas – naminis, namiškas, Lietuva – lietuviškas, kaimas – kaimynas“, raidą baltų ir slavų kalbose. Dabartinėje kalboje tai yra daiktavardžių darybos priesaga, bet baltų-slavų prokalbėje ji tokio statuso neturėjo. Tačiau, anot jo, didžiausia problema – pats reiškinio apibrėžimas. Skirtingos lingvistinės mokyklos šį reiškinį aiškina nevienodai. „Slavistai turi savo idėją, baltistai iš esmės eina panašia kryptimi, bet indoeuropeistai visiškai nesutinka – siūlo visai kitą požiūrį“, – pasakoja pašnekovas.

Kalbėdamas apie metodologiją, M. Dolhemas kritiškai vertina uždarą požiūrį į kalbą. Doktorantas pabrėžia, kad būtinas platesnis, lyginamasis požiūris, leidžiantis patikrinti savo prielaidas ir prireikus jas peržiūrėti. Pavyzdžiui, kai kurie tyrėjai, aiškindami slavų kalbų istoriją, savo kontekste lengvai randa paaiškinimų, kurie patiems atrodo tinkami, tačiau lyginant su baltų ar kitomis indoeuropiečių kalbomis paaiškėja, kad jie ne visada yra tinkami. Tokiu atveju kyla pavojus likti savotiškame „burbule“ – turėti paaiškinimą savo sistemoje, kuris nebūtinai yra teisingas. Jo nuomone, panaši problema gali kilti ne tik slavistikoje, bet ir tiek tarp lietuvių, tiek tarp prancūzų mokslininkų, jei apsiribojama tik savo kalba ir neatsižvelgiama į kitur atliekamus tyrimus.

Susidomėjimas kalbomis baltų ir slavų kalbų tyrėją lydėjo nuo ankstyvos jaunystės. „Visada žinojau, kad noriu būti kalbininkas“, – teigia M. Dolhemas. Mokydamasis slavų kalbų jis pradėjo kelti klausimus apie kalbų raidą, o atsakymų ieškojo kalbos istorijoje. Taip pamažu susiformavo jo akademinis kelias – gilintis į slavų ir baltų kalbų ryšius.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra pradeda straipsnių ciklą, pristatydama pasaulio baltistikos (lituanistikos) centrų dėstytojus, studentus ir alumnus – tikrus Lietuvos ambasadorius užsienyje. Lietuvių kalbos mokymas užsienio universitetuose svarbus Lietuvai plėtojant kultūrinius ryšius, stiprinant tarptautinį bendradarbiavimą ir kuriant šalies įvaizdį. Šias veiklas, bendradarbiaudamas su pasaulio baltistikos centrais, sėkmingai įgyvendina Vilniaus universitetas – siųsdamas dėstytojus, priimdamas studentus, organizuodamas stažuotes, konferencijas ir kursus.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vyriausioji specialistė dr. Veslava Sidaravičienė

Premija (2 000 eurų) skiriama jaunajam(-ajai) mokslininkui(-ei) (amžius dokumentų pateikimo dieną – iki 40 metų), kuris(-i) daktaro disertacijoje ir po jos gynimo yra paskelbęs(-usi) reikšmingų darbų iš lietuvių dialektologijos, onomastikos ir senųjų raštų istorijos. Premija gali būti skiriama ir bendrą veiklą vykdžiusiai asmenų grupei.

Siūlymų laukiama iki liepos 1 d. el. paštu priimamasis@ukmerge.lt.

Premijos nuostatai skelbiami https://ukmerge.lt/zigmo-zinkeviciaus-premijos-komisija/ 

Maloniai kviečiame mokslininkus, tyrėjus, doktorantus ir visus etnolingvistikos problematika besidominčius akademinės bendruomenės narius dalyvauti II tarptautiniame etnolingvistikos kongrese „Tarp kalbos ir kultūros. Nauji etnolingvistikos horizontai“, kuris vyks 2027 m. rugsėjo 22–25 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete.

Kongresas skirtas naujausiems etnolingvistikos tyrimams, metodologinėms prieigoms ir kalbos bei kultūros sąveikos klausimams aptarti. Renginys suburs įvairių šalių mokslininkus ir tyrėjus dalytis patirtimi, pristatyti naujausius tyrimų rezultatus bei diskutuoti apie etnolingvistikos raidos perspektyvas.

Dalyvio registracijos formą kviečiame užpildyti čia.

Pranešimo tezes (300–500 žodžių) prašome pateikti čia.

Registracijos formų ir pranešimų tezių lauksime iki 2026 m. gruodžio 31 d.

Kongresą organizuoja Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas. Partneriai – Lietuvių kalbos institutas ir Marijos Kiuri-Sklodovskos universitetas.

2026 m. birželio 15 d. Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedroje prasidėjo užsienio šalių lituanistikos (baltistikos) centruose dirbančių dėstytojų kvalifikacijos tobulinimo kursai. Į juos atvyko dėstytojai iš Armėnijos, Estijos, Čekijos, Latvijos, Lenkijos, Sakartvelo, Suomijos, Vengrijos ir Vokietijos universitetų.

Kursų dalyvius pasveikino Filologijos fakulteto prodekanas dr. Giedrius Tamaševičius, Taikomosios kalbotyros instituto direktorė doc. dr. Vilma Zubaitienė ir Lituanistinių studijų katedros vedėja doc. dr. Eglė Gudavičienė.

Šių metų kursų tema – daugiakultūrė Lietuva. Programoje daug dėmesio skiriama Lietuvos tautinių mažumų kultūriniam paveldui, tapatybės klausimams ir jų vietai Lietuvos istorijoje bei dabarties visuomenėje. Kursų dalyviams bus perskaityta dešimt paskaitų, skirtų daugiakultūrės Lietuvos pažinimui.

Po pietų numatyta kultūrinė programa: ekskursija po 2026 m. Lietuvos kultūros sostinę Kėdainius, apsilankymas Vincentui Slendzinskiui skirtoje parodoje, koncertas ir beigelių kepimo edukacija. Taip pat vyks diskusija-vakarienė, kurios metu bus aptariamos lituanistikos (baltistikos) centrų veiklos aktualijos, iššūkiai ir ateities perspektyvos.

Kursų pabaigoje dalyviams bus įteikti Vilniaus universiteto kvalifikacijos tobulinimo kursų pažymėjimai.

Kvalifikacijos tobulinimo kursų dalyviai. Nuotrauka iš VU Filologijos fakultetas paskyros

2026 m. birželio 10 d. Vilniaus universiteto Kauno fakultete prasidėjo intensyvūs vasaros lietuvių kalbos ir kultūros kursai užsieniečiams. Juos kuruoja doc. dr. Rita Baranauskienė, doc. dr. Eglė Gabrėnaitė ir doc. dr. Saulutė Juzelėnienė.

Ši iniciatyva suteikia išskirtinę galimybę dalyviams iš įvairių pasaulio šalių mokytis lietuvių kalbos, pažinti Lietuvos ir Kauno miesto istoriją bei kultūrą, o kartu užmegzti naujas pažintis ir stiprinti tarpkultūrinius ryšius. Kursų programa apima ne tik kalbos studijas, bet ir įvairias kultūrines bei pažintines veiklas, padedančias geriau suprasti Lietuvos visuomenę, tradicijas ir šiuolaikinį gyvenimą.

Kursų dalyviai. Nuotrauka iš VU Kauno fakulteto facebook.com paskyros

Skelbiamas priėmimas į Frankfurto prie Maino Goethe's universiteto tarptautinės studijų programos Empirinė kalbotyra magistro (MA) / Master Empirical linguistics studijų specializaciją Baltų kalbotyra. Visą studijų programos aprašą rasite čia. Priėmimo sąlygas ir paraiškos teikimo tvarką rasite čia.

Paraiškos priimamos iki 2026 m. liepos 31 d.
Kilus klausimams kreipkitės į prof. dr. habil. Jolantą Gelumbeckaitę: gelumbeckaite@em.uni- frankfurt.de