Sakartvelo Technikos universiteto Lietuvių kalbos ir kultūros centro studentai sveikina su Kalėdomis
Gražių ir jaukių švenčių!
Gražių Kalėdų ir laimingų Naujųjų Metų linki Varšuvos universiteto baltistai
Latvė Elīza Paula Graudiņa: supratau, kad galiu kalbėti lietuviškai, kai nuėjau į svečius pas lietuvius
Elīza Paula Graudiņa puikiai kalba lietuviškai ir Vilniaus universitete studijuoja intermedialių literatūros studijų magistrantūroje. Mergina prisipažįsta niekada nemaniusi, kad lietuvių kalba taps tokia svarbia jos gyvenimo dalimi. „Kai rinkausi studijas, apie lietuvių kalbą net negalvojau – iš pradžių man nepatiko, kaip ji skamba. Planavau gilintis į latvių kalbą ir kultūrą“, – prisimena Elīza.
Viskas pasikeitė po lemtingo susitikimo su Latvijos universiteto Lituanistikos centro vadovu Edmundu Trumpa ir vasaros kursų Lietuvoje – dabar Elīza studijuoja Vilniuje ir ruošiasi rašyti magistro darbą, kuriame analizuos Jurgos Vilės ir Linos Itagaki komiksų knygos „Sibiro haiku“ adaptacijas Lietuvos ir Latvijos teatro scenose.
Elīza Paula Graudiņa prie Baltojo tilto Vilniuje. Nuotrauka – Veslavos Sidaravičienės
Studijų pradžia Latvijos universitete
E. P. Graudiņa lietuvių kalbos mokytis pradėjo studijuodama baltų filologijos bakalauro programą Latvijos universitete. „Pirmaisiais metais lietuvių kalbos seminarai yra privalomi visiems studentams, tačiau vėliau galima rinktis, ar tęsti šias studijas. Aš nusprendžiau gilinti lietuvių kalbos žinias“, – sako Elīza.
Kad patobulintų kalbos įgūdžius, ji dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto organizuotuose lietuvių kalbos vasaros kursuose, tačiau mokymasis nuotoliniu būdu tapo tikru iššūkiu. „Visą vasarą mokytis prie kompiuterio nebuvo lengva, tačiau tai padėjo man išlaikyti ryšį su lietuvių kalba ir išmokti naujų dalykų“, – pasakoja ji.
Vėliau Elīza išbandė lietuvių kalbos vasaros kursus Vilniaus universitete. Iš pradžių ją gąsdino tai, kad pateko į aukštesnio lygio grupę, nes jos kalbos įgūdžiai atrodė per menki. „Maniau, kad sugebu pasakyti vos kelis sakinius, kurių reikėjo universiteto egzaminui. Tačiau kursuose supratau, kad galiu daug daugiau“, – sako Elīza.
Esminis lūžis įvyko vieną vakarą, kai ji apsilankė svečiuose pas lietuvius. „Ten buvo kelios merginos, mokančios latviškai, bet didžioji dalis svečių kalbėjo tik lietuviškai. Neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik bandyti bendrauti. Tada ir suvokiau – aš iš tikrųjų galiu kalbėti lietuviškai“, – prisimena ji.
Meilę lietuvių kalbai skatino ir Lituanistikos centro vadovo E. Trumpos organizuojamos vertimų dirbtuvės. „Į Rygą iš Lietuvos atvykdavo įvairių poetų ir prozininkų. Kai aš dalyvavau, buvo atvykę Vladas Braziūnas ir Rimantas Kmita. Dirbtuvėse studentai kartu su rašytojais verčia tekstus ir garsiai skaito išverstas dalis. Kadangi man patogiau vertimus paruošti iš anksto, tai dažniausiai dirbdavau namuose ir tik vėliau aptardavau su autoriais. Buvo pakviesta ir profesionali vertėja, kuri padėdavo iškilus sudėtingiems klausimams“, – pasakoja Elīza ir prisipažįsta, kad norėtų versti daugiau grožinės literatūros.
Mergina neapsiribojo vien dalyvavimu lietuvių kalbos vasaros kursuose – ji juose ir dėstė. „Praėjusią vasarą dalyvavau Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vasaros kursuose kaip studentė. Norėjau prieš studijas sustiprinti savo gramatikos žinias ir viską pasikartoti. Tačiau žiemą instituto organizatoriai pasiūlė grįžti dar kartą – šįkart ne tik kaip studentei, bet ir kaip mokytojai“, – pasakoja Elīza.
Literatūros skaitymo pamokas mergina vedė kartu su instituto doktorantu. Šiais metais ji imasi šios užduoties savarankiškai, nors pripažįsta, kad vis dar jaučia jaudulį: „Labiausiai nerimauju dėl klausimų apie kirčiavimą.“
Nors niekada neplanavo tapti mokytoja, ši patirtis atvėrė naujų galimybių. „Niekada nemaniau, kad tapsiu mokytoja, tačiau dabar dėstyti lietuvių kalbą atrodo kur kas įdomiau nei, pavyzdžiui, latvių“, – sako Elīza.
„Pasirinkau bakalauro ir magistro darbų temas, susijusias su lietuvių kalba“
E. P. Graudiņa savo bakalauro darbą paskyrė lietuvių literatūros vertimų į latvių kalbą 2008–2022 m. laikotarpiu analizei. „Pirmojoje darbo dalyje apžvelgiau įvairių žanrų lietuvių literatūros vertimus, o antrojoje lyginau penkių autorių kūrinių recepciją Latvijoje ir Lietuvoje“, – pasakoja ji.
Analizei Elīza pasirinko Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro haiku“, Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“, Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“, Undinės Radzevičiūtės „Kraujas mėlynas“ ir Andriaus Tapino „Vilko valandą“. Pasirinkimą lėmė šių knygų apdovanojimai ir populiarumas.
„Tyrimo metu pastebėjau daugiau panašumų nei skirtumų, tačiau skirtumai dažniausiai susiję su istorinių romanų recepcija. Pavyzdžiui, Lietuvoje apie „Silva rerum“ kyla diskusijų, ar tai populiarioji, ar grožinė literatūra. Latvijoje tokio klausimo nėra – populiarioji literatūra čia vis tiek laikoma grožine“, – pažymi Elīza.
Ji taip pat pastebėjo, kad lietuviai daugiau dėmesio skiria istorinių detalių tikslumui, tuo tarpu Latvijoje tokios smulkmenos nėra laikomos esminėmis. „Tai nėra mūsų istorija, tad mes dažniau skaitome kūrinius kaip grožinę literatūrą“, – teigia ji.
Įdomių skirtumų atsiskleidė ir analizuojant „Sibiro haiku“ recepciją: „Vienas lietuvių recenzentas kritikavo komikso formatą, tvirtindamas, kad jis perimtas iš kitų kultūrų ir netinkamas tokioms skaudžioms istorinėms temoms perteikti. Tuo tarpu Latvijoje komikso formatas buvo priimtas palankiai ir tokių diskusijų nekilo.“
Magistrantūroje Elīza planuoja tęsti „Sibiro haiku“ tyrimus, tačiau šįkart gilinsis į knygos adaptacijas teatrui. „Šiuo metu planuoju rašyti darbą apie „Sibiro haiku“ pastatymus Lietuvoje ir Latvijoje analizuodama juos intermedialumo požiūriu. Domėsiuosi, kaip grafinis romanas virsta scenarijumi, kaip pereinama nuo vizualumo prie teksto ir kaip galiausiai šis tekstas tampa spektakliu“, – pasakoja ji.
Šiuo metu abu spektakliai jau rodomi Lietuvos ir Latvijos teatruose, o Elīza ketina analizuoti jų įrašus. „Latvijoje įrašų gauti sudėtingiau, nes spektaklis dar tik pradėtas rodyti. Tačiau organizatoriai pažadėjo bent trumpam atsiųsti įrašą, kad mano darbo vadovė galėtų susipažinti su medžiaga“, – sako ji.
Laisvalaikiu Elīza dainuoja Vilniaus universiteto chore „Gaudeamus“. „Vos atvykusi nusprendžiau stoti į chorą – tai buvo savotiškas socialinis eksperimentas. Su choru koncertavome Liepojoje, ir man buvo smagu, kad puikiai supratau tiek lietuvius, tiek latvius. Vieną kartą latvė manęs net paklausė, ar moku kalbėti latviškai. Tai buvo labai linksma, nes esu latvė! Bet, žinoma, malonu“, – juokiasi mergina.
Dėl ateities planų Elīza dar nėra apsisprendusi. „Svarstau apie absolventų praktiką – tai galimybė po studijų išvykti į užsienį ir dėstyti lietuvių kalbą. Kas žino, galbūt tapsiu lietuvių kalbos mokytoja Urugvajuje“, – šypsosi ji.
Kita vertus, Elīzai artimas ir akademinis kelias: „Latvijoje dirbu Literatūros, tautosakos ir meno institute asistente. Galėčiau tęsti mokslinę veiklą, svarstyti apie doktorantūros studijas, galbūt net Lietuvoje.“
Šiuo tekstu Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra tęsia penkių straipsnių ciklą, kuriame pristatomi užsienio baltistikos centrų alumnai. Jie po studijų baigimo ne tik toliau gilina lietuvių kalbos žinias, bet ir savo veiklą sieja su lietuvių kalba, literatūra, kultūra.
Straipsnis parengtas pagal Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vykdomą projektą „Informacinis ir koordinuojantis Baltistikos centrų portalas“ (Nr. 1.78 Mr SU-1006), remiamą Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros jaunesnioji mokslo darbuotoja dr. Veslava Sidaravičienė
Vertėja Anna Sedláčková: Lietuva buvo ir yra labai geras pavyzdys, kaip reikia saugoti ir vertinti kalbą ir kultūrą
Anna Sedláčková Prahos Karolio universitete studijavo specializuotą Rytų Europos bakalauro studijų programą ir yra viena iš paskutinių studentų, baigusių baltistikos magistrantūros studijas. „Šiuo metu baltistikos programos šiame universitete nebeliko. Studentai gali rinktis lietuvių ir latvių kalbas kaip antrąjį dalyką, tačiau programos nebėra“, – pasakoja Anna.
„Verta mokytis visų kalbų, o lietuvių pirmiausia todėl, kad kalbotyros požiūriu – tai unikali kalba. Lietuva buvo ir yra labai geras pavyzdys, kaip reikia saugoti ir vertinti kalbą ir kultūrą. Mes, čekai, pamiršome šiuos dalykus, tad jeigu norime ko nors išmokti apie save, turėtume mokytis iš kitų pavyzdžių“, – teigia ji.
„Pirma pamilau kraštą, o tuomet – kalbą“
Kai baigė gimnaziją, Anna mėnesį praleido Latvijoje ir Lietuvoje: „Pirma pamilau kraštą, o tuomet – kalbą. Grįžusi į Čekiją, pradėjau skaityti lietuvių ir latvių knygas, išverstas į čekų kalbą. Supratau, kad noriu pati šias kalbas išmokti ir skaityti knygas originalo kalba. Todėl universitete nusprendžiau rinktis latvių, vėliau – lietuvių kalbą.“
Anna Sedláčková. Asmeninio archyvo nuotr.
Bakalauro pakopoje Anna studijavo ir kinų kalbą, tačiau gyvenimo planus pakoregavo COVID-19 pandemija. Išvažiuoti į Kiniją galimybių nebuvo, todėl ji nusprendė gyvenimą sieti su baltistika.
„Man patinka, kad studijuodami baltų kalbas turime galimybę stebėti, kaip šios kalbos išliko beveik nepakeistos. Latvių ir lietuvių tautų istorija yra sudėtinga, bet joms pavyko išsaugoti tai, kas brangiausia – savo kalbas“, – pasakoja mergina.
Anna verčia knygas iš latvių ir lietuvių kalbų į čekų kalbą: „Kartu su kolege Inese Pintane išverčiau D. Grinkevičiūtės knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Tikiuosi, kad ją išspausdins kitais metais. Svarbu, kad ne tik lietuviai, bet ir kitų tautų žmonės žinotų, kas vyko Lietuvoje, ką išgyveno lietuvių tauta.“
Čekijoje pasirodė ir daugiau Annos išverstų knygų: šiemet buvo išleista T. Dirgėlos knyga „Mano tėtis rašo knygą“ ir M. Marcinkevičiaus „Akmenėlis“. Kitais metais – E. Daciūtės knyga „Laimė yra lapė“. Anna norėtų čekų skaitytojams pristatyti kuo daugiau lietuvių literatūros. Šiais metais buvo išleista ir šiuolaikinės latvių literatūros antologija, kurios pagrindinė redaktorė ir vertėja buvo Anna. Estiškas ir lietuviškas antologijas planuojama išleisti per artimiausius dvejus metus, prie to vertėja jau dirba.
Šiuo metu trūksta vertimų iš lietuvių į čekų kalbą. „Čekijoje buvo labai stipri lietuvių kūrinių vertimo tradicija. Nuo Pirmojo pasaulinio karo iki 1989 m. buvo išversta ir išleista daugiau nei 60 knygų. Tačiau po 1989 m. lietuvių literatūra Čekijoje tapo nepopuliari. Mes, vertėjai, norėtume pakeisti situaciją. Pavyzdžiui, Věra Kociánová – vertėja ir leidyklos „Venkovské dílo“ direktorė – pati verčia ir leidžia iš lietuvių į čekų kalbą verstas knygas. Ji išleido J. Kunčino „Tūlą“, K. Kasparavičiaus knygų vaikams, dalį T. Venclovos eilėraščių. Dažniausiai leidyklos abejoja, ar verta versti knygas iš lietuvių kalbos, kai gali versti iš populiarių didžiųjų kalbų, pavyzdžiui, prancūzų ar vokiečių. Mums pavyko įrodyti, kad lietuviškos, latviškos knygos irgi yra vertingos, tad tikėkimės, kad vertimų bus dar daugiau“, – pasakoja Anna.
A. Sedláčkova džiaugiasi, kad vertimai iš baltų kalbų sulaukia vis daugiau pripažinimo Čekijoje. „Išverčiau N. Ikstenos knygą „Motinos pienas“. Čekijoje tai buvo pirmasis po 15 metų vertimas iš latvių kalbos. Išversta knyga sulaukė ne vienos nominacijos, todėl galiu teigti, kad mums pavyko pelnyti ne vien skaitytojų, bet ir leidyklų dėmesį.“ Anna ir pati siūlysis toliau versti kitas lietuvių ir latvių knygas į čekų kalbą.
Anna Sedláčková Prahos Karolio universitete studijavo specializuotą Rytų Europos bakalauro studijų programą ir yra viena iš paskutinių studentų, baigusių baltistikos magistrantūros studijas. „Šiuo metu baltistikos programos šiame universitete nebeliko. Studentai gali rinktis lietuvių ir latvių kalbas kaip antrąjį dalyką, tačiau programos nebėra“, – pasakoja Anna.
„Verta mokytis visų kalbų, o lietuvių pirmiausia todėl, kad kalbotyros požiūriu – tai unikali kalba. Lietuva buvo ir yra labai geras pavyzdys, kaip reikia saugoti ir vertinti kalbą ir kultūrą. Mes, čekai, pamiršome šiuos dalykus, tad jeigu norime ko nors išmokti apie save, turėtume mokytis iš kitų pavyzdžių“, – teigia ji.
„Pirma pamilau kraštą, o tuomet – kalbą“
Kai baigė gimnaziją, Anna mėnesį praleido Latvijoje ir Lietuvoje: „Pirma pamilau kraštą, o tuomet – kalbą. Grįžusi į Čekiją, pradėjau skaityti lietuvių ir latvių knygas, išverstas į čekų kalbą. Supratau, kad noriu pati šias kalbas išmokti ir skaityti knygas originalo kalba. Todėl universitete nusprendžiau rinktis latvių, vėliau – lietuvių kalbą.“
Bakalauro pakopoje Anna studijavo ir kinų kalbą, tačiau gyvenimo planus pakoregavo COVID-19 pandemija. Išvažiuoti į Kiniją galimybių nebuvo, todėl ji nusprendė gyvenimą sieti su baltistika.
„Man patinka, kad studijuodami baltų kalbas turime galimybę stebėti, kaip šios kalbos išliko beveik nepakeistos. Latvių ir lietuvių tautų istorija yra sudėtinga, bet joms pavyko išsaugoti tai, kas brangiausia – savo kalbas“, – pasakoja mergina.
Anna verčia knygas iš latvių ir lietuvių kalbų į čekų kalbą: „Kartu su kolege Inese Pintane išverčiau D. Grinkevičiūtės knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Tikiuosi, kad ją išspausdins kitais metais. Svarbu, kad ne tik lietuviai, bet ir kitų tautų žmonės žinotų, kas vyko Lietuvoje, ką išgyveno lietuvių tauta.“
Čekijoje pasirodė ir daugiau Annos išverstų knygų: šiemet buvo išleista T. Dirgėlos knyga „Mano tėtis rašo knygą“ ir M. Marcinkevičiaus „Akmenėlis“. Kitais metais – E. Daciūtės knyga „Laimė yra lapė“. Anna norėtų čekų skaitytojams pristatyti kuo daugiau lietuvių literatūros. Šiais metais buvo išleista ir šiuolaikinės latvių literatūros antologija, kurios pagrindinė redaktorė ir vertėja buvo Anna. Estiškas ir lietuviškas antologijas planuojama išleisti per artimiausius dvejus metus, prie to vertėja jau dirba.
Šiuo metu trūksta vertimų iš lietuvių į čekų kalbą. „Čekijoje buvo labai stipri lietuvių kūrinių vertimo tradicija. Nuo Pirmojo pasaulinio karo iki 1989 m. buvo išversta ir išleista daugiau nei 60 knygų. Tačiau po 1989 m. lietuvių literatūra Čekijoje tapo nepopuliari. Mes, vertėjai, norėtume pakeisti situaciją. Pavyzdžiui, Věra Kociánová – vertėja ir leidyklos „Venkovské dílo“ direktorė – pati verčia ir leidžia iš lietuvių į čekų kalbą verstas knygas. Ji išleido J. Kunčino „Tūlą“, K. Kasparavičiaus knygų vaikams, dalį T. Venclovos eilėraščių. Dažniausiai leidyklos abejoja, ar verta versti knygas iš lietuvių kalbos, kai gali versti iš populiarių didžiųjų kalbų, pavyzdžiui, prancūzų ar vokiečių. Mums pavyko įrodyti, kad lietuviškos, latviškos knygos irgi yra vertingos, tad tikėkimės, kad vertimų bus dar daugiau“, – pasakoja Anna.
A. Sedláčkova džiaugiasi, kad vertimai iš baltų kalbų sulaukia vis daugiau pripažinimo Čekijoje. „Išverčiau N. Ikstenos knygą „Motinos pienas“. Čekijoje tai buvo pirmasis po 15 metų vertimas iš latvių kalbos. Išversta knyga sulaukė ne vienos nominacijos, todėl galiu teigti, kad mums pavyko pelnyti ne vien skaitytojų, bet ir leidyklų dėmesį.“ Anna ir pati siūlysis toliau versti kitas lietuvių ir latvių knygas į čekų kalbą.
Anna tiria Baltijos kalbų gyvybingumą
Anna studijuoja Helsinkio universitete ir rašo magistro darbą apie Baltijos kalbų gyvybingumą. „Lyginu karaimų kalbą Lietuvoje su lyvių kalba Latvijoje ir verų – Estijoje. Noriu sužinoti, kuo skiriasi ne tik oficialus požiūris į mažumos kalbas ir oficialioji trijų valstybių kalbos politika, bet ir kaip žmonės vertina šias kalbas. Aš domėjausi, su kokiomis problemomis susiduria karaimų, lyvių ir verų kalbas mokantys žmonės. Kokių, jų manymu, pokyčių reikėtų šalies kalbos politikoje, pavyzdžiui, kalbos statuso ar požiūrio į kalbą atžvilgiu? Gal jiems reikia daugiau kalbų kursų, medžiagos, knygų šiomis kalbomis? Klausiau, ko jiems trūksta, kad jie galėtų tobulėti vartodami šias kalbas. Ar Lietuva, Latvija, Estija daro pakankamai, kad apsaugotų šias kalbas, o gal galima padaryti dar daugiau? Per pokalbius nemažai sužinojau ir manau, kad šis tyrimas aktualus ne tik Baltijos, bet ir kitų šalių kontekste“, – pasakoja Anna, kuri šią temą ketina plėtoti ir doktorantūroje.
A. Sedláčkova taip pat dėstė lietuvių ir čekų kalbas Helsinkyje: „Šie kursai buvo skirti suomiams ar žmonėms, mokantiems suomių kalbą. Helsinkyje yra galimybė mokytis kitų kalbų ir kitų dalykų laisvu nuo studijų ar darbo laiku. Manau, kad mano studentams sekėsi labai gerai. Truputį jaudinausi, kad suomiams bus sunku išmokti tarti priebalsius č, š, ž ir perprasti gramatiką, bet visi labai greitai ir gerai išmoko.“
Mergina džiaugiasi savo studentais, nes jie visi norėtų tęsti lietuvių kalbos studijas.Šiuo metu mergina dirba tyrėja Lyvių institute, kur naudojasi savo lyvių kalbos žiniomis ir kartu su ekspertų komanda bando dokumentuoti ir populiarinti šią ugrų-finų kalbą.
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra tęsia straipsnių ciklą, kuriame pristatomi užsienio baltistikos centrų alumnai. Jie po studijų baigimo ne tik toliau gilina lietuvių kalbos žinias, bet ir savo veiklą sieja su lietuvių kalba, literatūra, kultūra.
Straipsnis parengtas pagal Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vykdomą projektą „Informacinis ir koordinuojantis Baltistikos centrų portalas“ (Nr. 1.78 Mr SU-1006), remiamą Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.
Anna studijuoja Helsinkio universitete ir rašo magistro darbą apie Baltijos kalbų gyvybingumą. „Lyginu karaimų kalbą Lietuvoje su lyvių kalba Latvijoje ir verų – Estijoje. Noriu sužinoti, kuo skiriasi ne tik oficialus požiūris į mažumos kalbas ir oficialioji trijų valstybių kalbos politika, bet ir kaip žmonės vertina šias kalbas. Aš domėjausi, su kokiomis problemomis susiduria karaimų, lyvių ir verų kalbas mokantys žmonės. Kokių, jų manymu, pokyčių reikėtų šalies kalbos politikoje, pavyzdžiui, kalbos statuso ar požiūrio į kalbą atžvilgiu? Gal jiems reikia daugiau kalbų kursų, medžiagos, knygų šiomis kalbomis? Klausiau, ko jiems trūksta, kad jie galėtų tobulėti vartodami šias kalbas. Ar Lietuva, Latvija, Estija daro pakankamai, kad apsaugotų šias kalbas, o gal galima padaryti dar daugiau? Per pokalbius nemažai sužinojau ir manau, kad šis tyrimas aktualus ne tik Baltijos, bet ir kitų šalių kontekste“, – pasakoja Anna, kuri šią temą ketina plėtoti ir doktorantūroje.
A. Sedláčkova taip pat dėstė lietuvių ir čekų kalbas Helsinkyje: „Šie kursai buvo skirti suomiams ar žmonėms, mokantiems suomių kalbą. Helsinkyje yra galimybė mokytis kitų kalbų ir kitų dalykų laisvu nuo studijų ar darbo laiku. Manau, kad mano studentams sekėsi labai gerai. Truputį jaudinausi, kad suomiams bus sunku išmokti tarti priebalsius č, š, ž ir perprasti gramatiką, bet visi labai greitai ir gerai išmoko.“
Mergina džiaugiasi savo studentais, nes jie visi norėtų tęsti lietuvių kalbos studijas.Šiuo metu mergina dirba tyrėja Lyvių institute, kur naudojasi savo lyvių kalbos žiniomis ir kartu su ekspertų komanda bando dokumentuoti ir populiarinti šią ugrų-finų kalbą.
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra tęsia straipsnių ciklą, kuriame pristatomi užsienio baltistikos centrų alumnai. Jie po studijų baigimo ne tik toliau gilina lietuvių kalbos žinias, bet ir savo veiklą sieja su lietuvių kalba, literatūra, kultūra.
Straipsnis parengtas pagal Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vykdomą projektą „Informacinis ir koordinuojantis Baltistikos centrų portalas“ (Nr. 1.78 Mr SU-1006), remiamą Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros jaunesnioji mokslo darbuotoja dr. Veslava Sidaravičienė
Lietuvių kalbos žiemos kursai
2025 m. sausio 6 d. prasidės dviejų savaičių lietuvių kalbos žiemos kursai, į kuriuos galima užsiregistruoti iki 2024 m. gruodžio 23 d. Paskaitos ir užsiėmimai vyks Vilniaus universiteteto Filologijos fakultete. Išsamią informaciją apie dviejų savaičių žiemos kursus galima rasti čia.
Poliglotas Akira Takaki iš Suomijos: jau dešimt metų kiekvieną dieną klausausi lietuviškos muzikos
Akira Takaki devynerius metus Helsinkio universitete studijavo lietuvių kalbą. „Mokytis lietuvių kalbos pradėjau 2015 m. Prieš trejus metus baigiau Bendrosios kalbotyros magistrantūrą. Rašiau apie ištiktukus suomių, estų, latvių ir lietuvių kalbose. Šią vasarą baigiau slavistikos ir baltistikos magistrantūrą. Taigi dabar esu dvigubas magistras“, – šypsosi pašnekovas.
Paklaustas, kaip atrado lietuvių kalbą, atsako, kad tokį susidomėjimą lėmė „Eurovizija“, ir priduria, kad jau dešimt metų kiekvieną dieną klausosi lietuviškos muzikos.
„Norėjau suprasti, apie ką yra dainuojama“
Akira „Eurovizija“ susidomėjo 2006 m., kai laimėjo Suomijos grupė „Lordi“: „Pradėjau sekti įvairių šalių atrankas ir dalyvauti diskusijų forumuose. Viename iš tokių tarptautinių forumų vykdavo įvairūs dainų konkursai. Naujų leidimų konkurse (New Releases Game) dalyviai kiekvieną mėnesį galėdavo siųsti po vieną dainą iš bet kurios šalies, kuri pasirodė praėjusį mėnesį, o kiti – balsuoti už jiems patikusią. Daina, surinkusi daugiausia balų, laimėdavo. Aš pasirinkau Lietuvą. Radau dainą, kurią atliko muzikantas, seniai dalyvavęs „Eurovizijos“ atrankoje, ją įkėliau ir nuo tada nuolat dalyvaudavau panašaus pobūdžio konkursuose.“
Akira Takaki Vilniuje. Asmeninio archyvo nuotr.
Akira atrado mažai žinomą Lietuvos atlikėją, kurio sceninis vardas – „GeraiGerai“. „Dėl tokios muzikos pradėjau domėtis lietuvių kalba. Norėjau suprasti, apie ką yra dainuojama“, – sako jis ir priduria, kad Lietuva kasmet į „Euroviziją“ turėtų siųsti dainas lietuvių kalba, o dar geriau – žemaičių ar prūsų: „Visos šalys turėtų atlikti dainas gimtąja kalba. Dainuoti kalba, kuri nėra tau gimtoji – nesąmonė.“
Paklaustas, kokia lietuvių siųsta „Eurovizijos“ daina yra mėgstamiausia, Akira sako, kad ilgą laiką tai buvo 1999 m. daina „Strazdas“, kurią atliko Aistė Smilgevičiūtė. Tačiau, jo nuomone, šių metų atlikėjo Silvester Belt daina „Luktelk“ yra geriausia Lietuvos daina „Eurovizijos“ istorijoje.
Kadangi Akira jau dešimt metų klausosi lietuvių grupių ir atlikėjų, jam patinka ne viena daina, o labiausiai jį žavi liaudies arba elektroninė, psichodelinė liaudies muzika.
„Turbūt mėgstamiausia lietuvių grupė yra „Driezhas“. Tai truputį avangardiška grupė, jungianti etno, elektro, ambient, darkwave, synthpop muzikos elementus. Abejingų nepalieka „Drumbacilos“ stilius – svajingos, melancholiškos melodijos derinamos su frenetiškais ritmais. Norėčiau paminėti dainininkę Monikaze. Man patinka jos išradingas eksperimentinės populiariosios muzikos stilius. Klausausi ir mažiau žinomų grupių ir atlikėjų, pavyzdžiui, „Romowe Rikoito“ – tai neofolkloro muzikos grupė, dainuojanti prūsiškai. „Golden Parazyth“ atlieka alternatyvią populiariąją muziką. „Vėjopatis“ groja šiuolaikinę elektroninę muziką ir su lietuvių folkloru elementais. Saulius Petreikis yra žinomas liaudies muzikantas ir multiinstrumentalistas.
„Solo ansamblis“ – eksperimentinio postpanko grupė. „Girių dvasios“ – tai elektroninės ethno-dub muzikos projektas, grojantis senas sutartines, o „Kamanių šilelio“ muzikoje jaučiama elektroninės ir ambiento muzikos įtaka. „Vilniaus energija“ yra psichodelinio repo grupė.
„Fume“ – tai elektroninio ambiento ir klasikinės muzikos derinys. „Palmės žiedas“ atlieka alternatyvią elektroninę muziką. „Planeta Polar“ dainuoja ispaniškai, tai – Lotynų Amerikos populiariojo fanko grupė. Rūta Moor keri retro synthwave su giliu vokalu. Vitalijus Špokaitis groja elektroninę muziką su satyriniais-intelektiniais elementais“, – vardija Akira.
Jam taip pat labai patinka grupė „Fanera“, kuri kuria atvirą ir humoristinę šokių muziką. Gabrielė Vilkickytė atlieka atmosferinę indie muziką, kurioje klausytoją veikia jaudinantys, daugiasluoksniai tekstai. Jo nuomone, grupė „Garbanotas“ yra geriausia psichodelinio roko grupė Lietuvoje. Alina Orlova – viena žinomiausių alternatyvios liaudies muzikos atlikėjų Lietuvoje. Akira pabrėžia, kad dainai svarbiausia – melodija.
Lietuvių kalbos studijos
Gimnazijoje Akira nežinojo, į kokį universitetą norėtų stoti: „Vienas draugas pasiūlė studijuoti bendrąją kalbotyrą Helsinkio universitete, kadangi jau tuomet mokėjau daug kalbų. Vidurinėje mokykloje, vėliau gimnazijoje mokiausi lotynų kalbos. Mūsų vidurinės mokyklos klasė buvo vienintelė Suomijoje, kurioje buvo galima tobulinti lotynų kalbos žinias. Žinoma, mano šeima taip pat yra dvikalbė. Mama kalba suomiškai, tėtis – japoniškai. Kalbu angliškai, švediškai, kadangi Suomijos mokyklose privaloma mokytis švedų kalbos. Rusų studijavau gimnazijoje ir universitete, truputį moku vengrų, kartvelų, estų, bulgarų kalbas, lankiau ir vieną šumerų kalbos kursą universitete. Moku okinavų kalbą. Hokaido saloje studijavau ainų kalbą. Tai yra tokia izoliuota kalba, kuria buvo kalbama Japonijoje. Manau, kad tikrų gimtakalbių jau nebėra.“
Akira lietuvių kalbos mokėsi Helsinkio universitete. Tiesa, metus gyveno Japonijoje. Tuomet vieną semestrą studijavo lietuvių kalbą nuotoliniu būdu Vilniaus universitete, sykį dalyvavo vasaros kursuose Kaune.
„Kaunas – toks gražus, švarus kompaktiškas miestas. Galėčiau jame gyventi, – tvirtina jis. – Taip pat esu stovyklavęs prie Panevėžio, kita stovykla vyko Žemaitijoje. 2016 m., po metus trukusių lietuvių kalbos studijų, mėginau su vilniečiais bendrauti lietuviškai, bet nepasisekė. Buvau truputį nusivylęs, nes jutau, kad gerai moku ir laisvai galiu kalbėti, bet nesupratau, ką kiti žmonės man kalba.“
Vis dėlto Akira tikina, kad dabar jau puikiai susikalba ir jam neiškyla tokių nesusipratimų.
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra tęsia straipsnių ciklą, kuriame pristatomi užsienio baltistikos centrų alumnai. Jie po studijų baigimo ne tik toliau gilina lietuvių kalbos žinias, bet ir savo veiklą sieja su lietuvių kalba, literatūra, kultūra.
Baltistikos studijos Helsinkio universitete prasidėjo kartu su Lietuvos ir Latvijos nepriklausomybe. Šiuo metu Helsinkyje vykdomos lietuvių ir latvių kalbos bakalauro ir baltų filologijos magistrantūros studijų programos. Baltistikos centre mokoma lietuvių ir latvių kalbų, lietuvių ir latvių literatūros bei šalityros, dėstomas baltistikos įvadas ir įvairūs specialieji kursai. Daugiau informacijos apie Helsinkio universiteto Humanitarinio fakulteto Kalbų skyriaus baltistikos studijas galima rasti Baltnexus tinklalapyje.
Straipsnis parengtas pagal Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vykdomą projektą „Informacinis ir koordinuojantis Baltistikos centrų portalas“ (Nr. 1.78 Mr SU-1006), remiamą Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros jaunesnioji mokslo darbuotoja dr. Veslava Sidaravičienė
Vertėja iš Varšuvos Anna Krawczyk: poezija jungia tautas
Anna Krawczyk, baigusi studijas Varšuvos universiteto Baltistikos katedroje, praleido dalį studijų laiko Lietuvoje besimokydama lietuvių kalbos. Anna sako, kad „Lietuvoje žmonės rūpinasi vieni kitais, o Vilnius – nuostabus miestas, kuriame gera gyventi“. Jos gyvenime poezijos vertimai tapo tiltu, jungiančiu dvi tautas.
Lietuvių kalbos studijos Varšuvoje ir Lietuvoje
Anna lietuvių kalbą pradėjo studijuoti 2017 m. Varšuvos universitete, kai studijų laikų draugas paskatino mokytis šios kalbos, tačiau net santykiams nutrūkus susidomėjimas lietuvių kalba nenuslopo.
„Meilę vyrui pakeitė meilė kalbai“, – juokiasi.
Ji didžiuojasi priėmusi tokį sprendimą ir pabrėžia, kad lietuvių kalba – labai graži. Vėliau pagal įvairias studijų programas ji plėtė lietuvių kalbos žinias vasaros mokyklose Klaipėdoje. Mergina sako, kad vasaros kursų tikslas nėra vien kalbos mokymasis – per mėnesį negali įgyti daug žinių. Šių kursų esmė – bendruomenė. Klaipėdoje ji susipažino su žmonėmis iš viso pasaulio, kurie domisi lietuvių kalba ir kultūra.
Vieną semestrą Anna turėjo galimybę studijuoti Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, kur įgijo daugybę naujų žinių.
„Ypač vertinu tai, kad lietuvių kalbos gramatika, kultūra ir komunikacija buvo dėstomos atskirai – manau, tai puikus sprendimas. Didžiausias iššūkis buvo įsigilinti į dalyvių, pusdalyvių ir padalyvių vartoseną. Kai kurios šios konstrukcijos sutampa su lenkų kalbos gramatika, tačiau kitos pasirodė labai archajiškos ir sudėtingos. Padalyviai man – tarsi kosmosas! Labai sudomino ir lietuvių slengas. Puikiai prisimenu žodį „moralkė“, kuris vartojamas ir lenkų kalboje. Šis žodis puikiai apibūdina vidines moralines dilemas po vakaro, kai per daug išgėrėme ir ryte gėdijamės savo poelgių. Tada sakome, kad „turime moralkę“, – pasakoja Anna.
Studijų metais merginai sunkiai sekėsi susirasti lietuvių draugų, kadangi, būnant tarptautinėje aplinkoje, sunku iš jos išeiti, o ir kalbos lygis dar nėra pakankamas. Tačiau viskas pasikeitė po Lietuvos rašytojų sąjungos organizuoto renginio „Abiejų Tautų Respublikos literatūros seimelis“. Į „Seimelį“ atvyksta kūrėjai iš Lietuvos ir vertėjai iš Lenkijos. Savaitę jie dirba kartu. Renginyje dalyvavę poetai įtraukė Anną į vertimo veiklą ir pamažu tapo artimiausiais draugais.
Anna Krawczyk ir jos atlikti vertimai. Asmeninio archyvo nuotr.
Anna yra girdėjusi apie stereotipą, kad lietuviai yra nedraugiški ir uždari, tačiau tam visiškai nepritaria: „Vilniuje buvau sutikta labai šiltai – galbūt dėl to, kad mokėjau lietuviškai? Visuomet jaučiausi grupės dalimi, niekada nejutau, jog esu kažkokia užsienietė. Lietuvoje žmonės, atrodo, tikrai rūpinasi vieni kitais. Pavyzdžiui, autobuso ar troleibuso vairuotojai dažnai palaukia vėluojančių keleivių, o jei kas pameta piniginę, iškart atsiranda bent dešimt norinčių padėti. Tokie poelgiai man tiesiog paglosto širdį – žmonės čia pastebi vienas kitą.“
„Tiesa, galbūt pirmasis įspūdis gali susidaryti priešingas, bet net jei lietuviai atrodo nedraugiški, jie vis tiek labai mieli! Pavyzdžiui, kartą Klaipėdoje parduotuvėje pasakiau pardavėjai „viso gero“, o ji, piktokai pažvelgusi, atsakė „viso geriausio“. Pagalvojau, gal ji supyko, kad nepalinkėjau to paties“, – juokiasi mergina.
Poezija – tai tiltas tarp dviejų tautų
Anna dvejus metus dirbo Lenkijos instituto Vilniuje projektų koordinatore. Jos veikla buvo itin įvairi: vedė lenkų kalbos kursus, rengė edukacinius užsiėmimus vaikams, kurie lankė lenkų mokyklas Lietuvoje, organizavo „Poezijos pavasario“ renginius, kūrė skelbimus socialiniams tinklams ir vertė tekstus iš lietuvių į lenkų kalbą. Vertimų veiklą Anna pradėjo dar studijų metais, o dabar ši patirtis tapo neatsiejama jos profesinio kelio dalimi.
Varšuvos universiteto Baltistikos katedroje studentai intensyviai gilina vertimo įgūdžius – visi dėstytojai yra puikūs vertėjai, o per keturis semestrus tenka dirbti su skirtingo stiliaus tekstais.
„Pirmąjį semestrą verčiame filmų tekstus, antrąjį – poeziją, trečiąjį – apsakymus, o galiausiai – oficialius dokumentus“, – pasakoja Anna.
Po studijų ji pradėjo versti tekstus socialiniams tinklams, renginių aprašymus, o viena leidykla netgi paprašė išversti dvikalbės antologijos apie Zbignevą Herbertą įvadą. Tačiau, kaip pati pripažįsta, didžiausią iššūkį vertimuose kelia kultūrų skirtumai.
„Pavyzdžiui, ilgai svarsčiau, kaip tiksliausiai išversti žodį „profsąjunga“. Lietuvišką reikšmę puikiai suprantu, tačiau lenkiškai tai būtų „związek zawodowy“ – ilgas ir oficialus terminas. Net tėvų klausiau, ar lenkų kalboje egzistuoja trumpesnis atitikmuo, bet jie atsakė, kad tokio nėra. Tada supratau, kokia prasta mano lenkų kalba!“ – juokiasi Anna.
Šiuo metu ji verčia teatro tinklalapį ir dirba prie knygos vertimo, tačiau apie pastarąjį projektą kol kas pasakoja kukliai – esą dar per anksti dalintis smulkmenomis.
2023 m. gegužės 20–21 d. Varšuvos universitete vyko „Poezijos pavasaris“, kuriame dalyvavo garsūs lietuvių poetai Antanas A. Jonynas, Gytis Norvilas ir Indrė Valantinaitė. Šis renginys – ne tik literatūros šventė, bet ir svarbi patirtis Baltistikos katedros studentams bei alumnams, kurie pažintį su lietuvių kalba dažnai pradeda versdami tekstus „Poezijos pavasario“ almanachams. Tai puiki proga išmėginti vertėjo darbą.
„Poezija tarsi tiltas, kuris mus jungia. Mes juk – kaimynai, o verčiama tiek mažai kūrinių“, – priduria Anna.
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra pradeda penkių straipsnių ciklą, kuriame bus pristatyti užsienio baltistikos centrų alumnai. Jie po studijų baigimo ne tik toliau gilina lietuvių kalbos žinias, bet ir savo veiklą sieja su lietuvių kalba, literatūra, kultūra.
Varšuvos universiteto Baltistikos katedros lietuvių kalbos studijos prasidėjo 1990 m., kai Polonistikos fakultete buvo įkurta Baltų filologijos katedra. Jai vadovavo prof. habil. dr. Wojciechas Smoczyńskis. Vėliau ši katedra buvo pertvarkyta į Baltistikos skyrių, kurio vadovė nuo 2014 m. yra dr. Joanna Tabor. Šiuo metu Varšuvos universitete vykdomos bakalauro, magistrantūros ir doktorantūros studijos, kuriose dėstomos lietuvių ir latvių kalbos, gramatika, literatūra, taip pat supažindinama su Baltijos šalių istorija ir dabartimi. Studentai turi galimybę mokytis vertimo meno.
Varšuvos baltistai aktyviai organizuoja renginius, tokius kaip susitikimai su lietuvių poetais festivalyje „Poezijos pavasaris“ ir vertimo dirbtuvės. Be to, kartu su Vilniaus ir Tartu universitetų kolegomis jie rengia tarptautinę studentų ir doktorantų konferenciją „Bridges in the Baltics“. Daugiau informacijos apie baltistiką Varšuvos universitete galima rasti Baltenxus tinklalapyje.
Straipsnis parengtas pagal Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vykdomą projektą „Informacinis ir koordinuojantis Baltistikos centrų portalas“ (Nr. 1.78 Mr SU-1006), remiamą Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros jaunesnioji mokslo darbuotoja dr. Veslava Sidaravičienė
Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos žiemos kursai
2025 m. sausio 6 d. prasidės dviejų savaičių lietuvių kalbos žiemos kursai (iki 2025 m. sausio 17 d.), į kuriuos galima užsiregistruoti iki 2024 m. gruodžio 23 d. Paskaitos ir užsiėmimai vyks Vilniaus universiteteto Filologijos fakultete. Išsamią informaciją apie dviejų savaičių žiemos kursus galima rasti čia.
Nuotolinė doc. habil. dr. Iljos Lemeškino paskaita „Martyno Mažvydo knygos ir jų akrostichai“
Lapkričio 12 d. 12 val. kviečiame klausytis nuotolinės doc. habil. dr. Iljos Lemeškino paskaitos „Martyno Mažvydo knygos ir jų akrostichai“. Valstybės lėšomis pagal valdovo pageidavimą ir bažnyčios užsakymą rengdamas ir leisdamas pirmas lietuviškas knygas, Martynas Mažvydas laikėsi viduramžiškos autorystės sampratos. Kadangi knygos kūrėjo vardas neprilygsta Kūrėjo vardui (tai M. Mažvydas sako giesmyno prakalboje), autorius vengė savo vardo išgarsėjimo. Tai nulėmė 1547 m. katekizmo ir 1559 m. agendos anonimiškumą ir pastangą autorystę atskleisti pasirėmus įmantriomis netiesioginės raiškos priemonėmis, kurias gebėjo pastebėti ne kiekvienas. Nepaisant nacionalinio M. Mažvydo sureikšminimo Lietuvoje, jo sukurti akrostichai nebuvo nuodugnaus (lyginamojo) tyrimo objektas. Paskaitoje bus siekiama išaiškinti akrostichų vaidmenį (formą ir turinį), tarpusavio ryšį, atskleisti jų sąveiką su verstiniais šaltiniais.
Būtina išankstinė registracija: https://forms.gle/rJk6YnWmpT2rRDuc7
Registruodamiesi nurodykite tikslų e. pašto adresą. Prisijungimo nuoroda bus atsiųsta dieną prieš renginį.