Naujienos

Knygoje prof. E. Aleksandravičius teigia: „Lietuviai, kaip ir daugelis kitų – didelių ir mažų, garsių ir beveik pamirštų, istorinių ir naujai atsirandančių – tautų, yra amžinojo tautų kraustymosi istorijos veikėjai. Viskas, kas susiję su pasaulio tautų judrumu, liečia ir mus, lietuvius. (...)

Pasakodamas lietuvių pasaulio istoriją nuolat sukau galvą apie svarbiausius vaizdinius, metaforas ir palyginimus, kurie taikliau nei tūkstantis žodžių pasakytų apie lietuvių prigimtį, lemtį, permainas, nuopuolius ir prisikėlimus. Juk tai tauta, kuri per tūkstantį metų nuolat įrodinėjo, kad buvo, yra ir bus lygi tarp lygių. Ji plėtėsi iki imperijos, ji krito žemiau žolės. Lietuviai buvo vejami lauk iš savo žemės, nors dar nesenai patys grobė svetimas žemes. Kaip ir daugelio amžinojo tautų kraustymosi bastūnų, lietuvių laukė įvairiausi nutikimai. Skirtingais laikais lietuvių pėdos pasiekė Ameriką, Aziją, Australiją, Pietų Afriką, Pietų Amerikos džiungles. Jie kūrėsi, kėlėsi, nepaisydami sunkiausių sąlygų. Kažkodėl karklo metafora dygo mano galvoje.

Ar daug rasime tokių neaukštų, ne itin gražių, bet tokių gaivalingų krūmamedžių, kurie nesiduoda išnaikinami, iškertami, kurių šaknys kimba į pačią prasčiausią dirvą, o nulaužta šakelė kaip mat įsišaknija pernešta kiton vieton? Taip, lietuvius visame pasaulyje galima palyginti su karklynais. O diegas? Vaizdinys visame lietuvių pasaulio pasakojime galutinai susiformavo aptikus prieš pat I pasaulinį karą iš karto dviejose vietose – Buenos Airėse ir Klaipėdoje – lietuvių jaunimo draugijas, pasivadinusias tuo pačiu vardu – Diegas.“

Vilnius: „Versus Aureus“, 2013; 632 p. ISBN 978-9955-34-402-5