Naujienos

Lietuvių kalbos mokymas užsienio universitetuose svarbus Lietuvai plėtojant kultūrinius ryšius, stiprinant tarptautinį bendradarbiavimą ir kuriant šalies įvaizdį. Šias veiklas, bendradarbiaudamas su pasaulio baltistikos centrais, sėkmingai įgyvendina Vilniaus universitetas (VU) – siųsdamas dėstytojus, priimdamas studentus, organizuodamas stažuotes, konferencijas ir kursus. VU Filologijos fakulteto Baltistikos katedra pristato šių centrų dėstytojus, studentus ir alumnus – tikrus Lietuvos ambasadorius užsienyje.

Varšuvos universiteto Bendrosios kalbotyros, gestotyros ir baltistikos katedros vedėja dr. Joanna Tabor yra Lietuvai nusipelniusi mokslininkė, apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Tyrėja pasakoja prisimenanti, nuo ko prasidėjo jos kelias į lituanistiką, kaip ji 1995-aisiais baigusi mokyklą suprato, kad viskas, ką žinojo apie Lietuvą, rėmėsi romantizuotu mūsų šalies įvaizdžiu, susiformavusiu skaitant Adomo Mickevičiaus, Juzefo Ignaco Kraševskio ir Česlovo Milošo kūrinius.

Kadangi apie šią šalį pašnekovė norėjo sužinoti daugiau, smalsumo vedama nusprendė išbandyti baltistikos studijas. Įtakos tokiam pasirinkimui galėjo turėti ir protėvio Taboro genai – Vaitiekus Albertas I Taboras buvo žymus XV–XVI a. Lietuvos katalikų bažnyčios veikėjas, Vilniaus miesto gynybinės sienos statybos skatintojas ir rėmėjas.

Pasak mokslininkės, sprendimas studijuoti jai nekėlė abejonių, nors studijos nebuvo lengvos. Studijuojant sunkiausia buvo perprasti lietuvių kalbos kirčiavimą: „Mano nuomone, užsieniečiui beveik neįmanoma išmokti lietuviškai kalbėti be akcento. Kai studijavau, kartais bijodavau atsakinėti, baiminausi, kad pasakysiu kažką neteisingai.“ Nepaisant to, ji visada ragino ir ragina baltistus ir kalbos besimokančius studentus nebijoti klysti. „Nesvarbu, koks yra tavo akcentas, svarbiausia – susikalbėti.“

Dr. Joanna Tabor. Asmeninio archyvo nuotr.

Baltistikos studijos Joannai kelia daug gražių prisiminimų. Mokslininkei vis dar išlikęs ryškus įspūdis, kurį pirmosiose paskaitose paliko lietuvių kalbos melodingumas ir skambesys. Šios studijos suteikė jos gyvenimui spalvų, praturtino ne tik mokslo, bet ir kultūrinės patirties prasme. Anot alumnės, kalbos mokymasis – tai langas į pasaulį per kitokią, dažnai netikėtą, prizmę.

Studijų draugai – lyg šeima

Baltų filologijos katedra Varšuvos universiteto Polonistikos fakultete buvo įsteigta 1990 m., tačiau kaip atskira studijų kryptis baltistika pradėta dėstyti tik po penkerių metų. Pirmaisiais metais šias studijas pasirinko 12 studentų, tarp jų – dvi lietuvės iš Punsko krašto. „Kiti buvo kaip aš – keistuoliai, susidomėję baltistika, o ne tuo metu populiariomis specialybėmis, tokiomis kaip verslas ar ekonomika. Jie buvo įdomūs, plačių akiračių žmonės. Kurso draugė Lucija iki šiol yra mano geriausia draugė, o su kitais bendrakursiais taip pat palaikome ryšius. Mes funkcionavome kaip šeima“, – prisimena Joanna, pabrėždama mokslininkų bendruomenės šilumą ir palaikymą, kuris skatino tęsti studijas. Tuo metu Varšuvos universitete dėstė žinomi kalbininkai – Akselis Holvoetas, Voicechas Smočynskis ir puikios lietuvių kalbos dėstytojos – Ona Vaičiulytė-Romančuk, Irena Aleksaitė, Nijolė Birgiel ir kiti.

Trečiame kurse ji vieną semestrą studijavo Vilniuje: „Gyvenau bendrabutyje Saulėtekyje su labai spalvinga kompanija iš viso pasaulio – buvo studentų iš Suomijos, Norvegijos, Japonijos, Rusijos, Didžiosios Britanijos.“ Joanna aktyviai dalyvavo Lietuvių kalbos ir kultūros kursuose užsieniečiams, kurie iki šiol organizuojami VU Filologijos fakultete ir pritraukia būrius norinčiųjų mokytis lietuvių kalbos iš įvairių pasaulio kampelių.

„Intensyviai mokėmės lietuvių kalbos, bet turėjome ir labai įdomių kultūros paskaitų, pvz., su dėstytoja Brone Stundžiene, taip pat važiavome į ekskursijas po visą Lietuvą. Studijos Vilniuje paskatino prabilti – turėjau pradėti kalbėti lietuviškai įvairiomis gyvenimo situacijomis“, – pasakoja pašnekovė. Iki šiol ji labai šiltai prisimena kursų dėstytojas – Joaną Pribušauskaitę, Virginiją Stumbrienę, Elvyrą Petrašiūnienę – bei administratorę Liną Blauzdavičiūtę.

Magistro darbą J. Tabor rašė apie lietuvių rašytojo, poeto, publicisto Juozo Erlicko kūrybą: „J. Erlickas tuo metu buvo ant bangos. Dėmesį patraukė rašytojo šmaikštus tonas ir komentuojamos tuometės realijos. Po rimtos ir dažnai liūdnos klasikos tai buvo atgaiva, be to, norėjau kuo geriau pažinti šiuolaikinę Lietuvą, o tai buvo puikus būdas.“

Po magistrantūros studijų pašnekovė įstojo į doktorantūrą, stažavosi Vilniuje, rinko medžiagą disertacijai. Tema buvo neįprasta – J. Tabor analizavo Jurgio Savicko kūrybos paraleles su lenkų tapytojo Vitoldo Voitkevičiaus paveikslų motyvais. „Pasirodė, kad abu kūrėjai labai panašiai vaizduoja vaiko figūrą – labai moderniai, antisentimentaliai. Labai svarbią vietą jų kūriniuose taip pat užėmė kaukės, kurios papildomai pabrėžė vaizduojamų herojų ir situacijų ambivalentiškumą“, – atskleidžia ji. Apsigynusi daktaro disertaciją, mokslininkė nusprendė kuriam laikui pasitraukti iš akademinio pasaulio ir įsidarbino leidykloje.

Vėliau Baltų filologijos alumnė pradėjo dėstyti lietuvių literatūrą ir redagavimo pagrindus Varšuvos universiteto Baltistikos katedros studentams – ji turėjo šių sričių praktinės patirties. Netrukus tapo katedros vedėja. „Stengiuosi perduoti studentams meilę lietuvių kalbai ir kultūrai, populiarinu Lietuvą Lenkijoje, daugiausia versdama.“ Joanna į lenkų kalbą yra išvertusi daugelio lietuvių rašytojų kūrybą: Ričardo Gavelio, Kazio Sajos, Jurgio Savickio, Renatos Šerelytės, Undinės Radzevičiūtės, Birutės Jonuškaitės, Giedros Radvilavičiūtės, Lauryno Katkaus, Rimanto Kmitos ir kitų autorių. Taip pat vertė ir nemažai mokslinės literatūros: Viktorijos Daujotytės, Kristupo Saboliaus, Dainoros Pociūtės, Jūratės Čerškutės, Brigitos Speičytės, Aušros Martišiūtės-Linartienės tekstus.

Jaunoji baltistų karta taip pat verčia lietuvių literatūrą į lenkų kalbą. Dauguma pastaraisiais metais Lenkijoje pasirodžiusių į lenkų kalbą išverstų lietuvių autorių knygų – Varšuvos baltistų darbo rezultatas.

Joanna Vilnių pamilo akimirksniu

Lietuvių kalbos pažinimas atvėrė daug durų ir praplėtė akiratį. „Atvykusi į Vilnių iš karto pamilau šį miestą“, – pripažįsta mokslininkė. Ji prisimena laiką Vilniuje – valandų valandas klaidžiodavo po Senamiesčio gatves, Bernardinų kapines, gėrėdavosi architektūra. Didžiausią įspūdį jai paliko Šv. Petro ir Povilo bažnyčia.

Baltų filologijos alumnė Vilniuje jaučiasi kaip namuose – tai vienas mylimiausių jos miestų Europoje. „Kai ilgai neaplankau, visada imu jausti, kad noriu ten sugrįžti“, – teigia ji. Dėstytoja taip pat sako pasiilgstanti Kuršių nerijos, ypač ramios, ne sezono metu, Nidos.

Į Lietuvą Joanna dažnai atvyksta tiek darbo reikalais, tiek susitikti su draugais. Jų turi nemažai – labai gerų, tikrų draugų su kuriais kartu keliauja, atostogauja. „Baltistika man suteikė galimybę susipažinti su įdomiais žmonėmis“, – priduria šypsodamasi.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Veslava Sidaravičienė